Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

26. Dalis

 - Tavo žaizda sugijo greičiau nei turėjo, - išgirdau šnabždesį ir nenorėdama išsiduoti, kad pabudau stengiausi nejudėti. - Net rando neliko, kaip tai apskritai įmanoma?

- Ką aš galiu pasakyti, - prabilo Sorenas prislopintu balsu. - Aš per gražus būti subjaurotas.

- Visai nejuokinga, - pyktelėjo demonas ir aš sulaikiusi kvėpavimą laukiau kas bus toliau. - Tikrai ketini grįžti į rūmus? Ten kur buvai pažemintas visų akivaizdoje?

- Neturiu kitos išeities.

- Visada yra išeitis, - pakėlė balso toną Keiras. - Ar ji bent žino kas jos ten laukia? Ar jai papasakojai ką nors?

- Tu nieko nesupranti, - Soreno balso tonas akimirksniu pasikeitė ir aš išgirdau demono atodūsį. - Jei neketini man padėti, rasiu kas galės.

- Puiku, gerai. - Keiras atrodė suirzęs ir aš norėjau žinoti kodėl. - Iš karto po pusryčių nuvesiu jus į rūmus. Tikiuosi žinai ką darai, Sorenai.

Durys tyliai užsidarė ir aš sulaikiusi kvėpavimą bijojau netyčia išsiduoti, kad jau esu pabudusi. Tačiau lediniai mano pirštai pagavę kibirkštį akimirksniu sušilo. Sorenas atsisėdo šalia ir savo pirštais perbraukė per mano apnuogintą ranką.

Mano širdies dūžiai pagreitėjo, o sulaikytas oras pradėjo deginti plaučius. Giliai įkvėpusi išsidaviau ir neliko nieko kito kaip tik praplėšti savo akis. Vaikinas žvelgė tiesiai į mane. Jo tamsios akys švytėjo, o lūpose žaidžianti šypsena atrodė pavojinga.

- Kadangi pabudai, keliaukim pusryčių. - jis staiga atsitraukė ir mane vėl sukaustė ledinis šaltis.

- Sorenai, - sušnabždėjau ir pirštais persibraukiau per susivėlusias sruogas. Vaikinas stabtelėjo ir pažvelgė į mane. - Juk tu manęs nepaliksi ten vienos ar ne? Būsi šalia?

Tą akimirką per kurią jis turėjo atsakyti virto amžinybę. Jaučiau, kad jis dvejoja. Tačiau kai pasisuko į mane tik šyptelėjo.

- Žinoma, kur dar galėčiau būti?

Linktelėjau ir nulydėjusi jį žvilgsniu atsidusau. Juk dabar nebeturėjau kur trauktis. Negalėjau tiesiog visko mesti ir grįžti, be to vargu ar Sorenas man tą leistų. Jis norėjo susigrąžinti titulą ir savo galias, o tai atgaus tik tuo atveju jeigu pristatys mane savo tėvui.

Atsikėlusi iš lovos susiradau kambarį kuris vedė į vonią. Nusipraususi veidą pažvelgiau į savo atvaizdą ir papurčiau galvą. Jeigu dabar mane pamatytų Džiulia tikriausiai iš kart nusivestų į grožio saloną ir pabandytų mane padaryti mažiau panašią į lavoną.

Paskubomis persirengiau. Beta man davė švarių drabužių kurie buvo iš žemės. Apsimovusi mėlynais džinsais ir šiltu pilku megztiniu, įsispyriau į sportinius batelius ir paskutinį kartą žvilgtelėjau į savo atvaizdą. Mano akys buvo ledinės, jos priminė man apie motiną kurios netekau. Tačiau ar aš kada nors ją turėjau šalia? Ji buvo šalta, tokia lyg aš būčiau visiškai nepažįstama. Lyg ji augintų karį, o ne dukrą.

Nusipurčiusi prisiminimus išėjau iš kambario. Mane iš karto pasitiko švytinti Beta kuri palydėjo į valgomąjį. Ten pateikė iš ties skanius pusryčius ir aš gavau karštos kavos. Nors ji ir buvo viso labo tik šilta, džiaugiausi gavusi kofejino kurio man taip trūko.

Po pusryčių padėkojau Betai už visą jos rūpestį ir net pažadėjau ją aplankyti. Gal šito ir nereikėjo žadėti, bet norėjau kaip nors jai atsidėkoti už viską ką ji dėl mūsų su Sorenu padarė.

Kai atsidūrėme lauke norėjau iš karto įsikibti į demono ranką, bet nedrįsau. Jis ėjo priekyje manęs kartu su Keiru ir tyliai apie kažką šnabždėjosi.