Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

31. Dalis

 Pamenu kraują ant mūsų svetainės grindų. Pamenu jos negyvą veidą ir savo kūną ištiktą šoko. Vis dar negalėdama pajudėti, įkvėpti ar pratarti nė žodžio. Tik spoksojau į savo motiną kuri stovėjo vos kelis metrus nuo manęs ir žvelgė priešais lediniu žvilgsniu. Nebuvo jokios neapykantos, jokio pasišlykštėjimo, tik šaltis. Tarsi ji visiškai nieko nejaustų žvelgdama į mane. Tačiau aš džiaugiausi nes ji buvo gyva. Jai viskas gerai ir dabar ji galės mums padėti.

Sorenas sugriebė mano ranką ir grubiai nustūmė į šalį. Atsitrenkiau į nedidelę knygų lentyną ir krūptelėjus stebėjau kaip demono rankose atsiranda jo aštrus kardas. Jis judėjo taip greitai jog net nesuvokiau kas nutiko.

- Helena, - sušvokštė Aris pasodindamas šalia mano tėvą. - Nubraižyk ratą nuo angelų.

Pažvelgiau į šviesiaplaukį demoną nesuvokdama ko jis iš manęs nori. Tuomet jo pirštai stipriai suspaudė mano rankas ir gerai papurtė. Tą akimirką tarsi pabudau iš transo. Jis dar kartą paliepė nubraižyti apskritimą kuris neleistų angelams prie mūsų prisiartinti.

Drebančiais pirštais persipjoviau delną, bet skausmo nejutau. Pradėjau braižyti ant grindų apskritimą ir ženklus kurie turėjo apsaugoti nuo angelų. Tą akimirką kai pakėliau galvą, Sorenas pervėrė vieno angelo krūtinę. Angelas susmuko ant žemės tačiau mano motina prisiartinusi prie jo pabandė jam smogti.

Iš mano lūpų išsprūdo klyksmas, bent jau taip maniau. Kūnas drebėjo, galva ūžė nuo milijonai minčių ir aš bandžiau suprasti kodėl ji taip elgiasi. Kodėl? Juk ji mano mama. Ji ta kuri visa gyvenimą mane saugojo. Ta kuri mane mokė kovoti su demonais.

Man darėsi sunku kvėpuoti. Kūnas vargiai klausė ir aš nebe sugebėjau nubraižyti paskutinių ženklų. Aris sunkiai tvarkėsi su kitu angelu, o Sorenas vos atlaikė mano motinos puolimą. Norėjau užmerkti akis ir pasiduoti tam keistam jausmui kuris bandė mane apvynioti aplink save. Jaučiau trauką, jaučiau kaip šaltis vis labiau skverbiasi į mano sielą ir lyg šnypščianti gyvatė šnabžda jog pasiduočiau. Keista, nejaučiau baimės, priešingai. Jaučiau kaip kūnas vis labiau įgauna jėgų, o šnabždesys virsta aiškiais žodžiais. „Išlaisvink mane ir aš suteiksiu tau galia, duosiu tau tai ko trokšti".

Stiprus smūgis į veidą pažadino mane iš sąstingio. Priešais mane stovėjo Ferija. Viena ranka laikydama ant žaizdos kuri plūdo iš jos šono su kita ji spaudė mano apnuogintą petį.

- Greičiau, - sušnypštė ji ir parklupo ant žemės.

Tuomet suvokiau kas nutiko. Sorenas bandė padėti Ariui, o mano motina susmeigė savo durklą tiesiai į Ferijos šoną.

Suklupusi greitai užbaigiau ženklus. Tą pačią akimirką motina smogė. Jos ginklas nė vienos iš mūsų nepalietė tačiau tą akimirką jos veide išvydau nuostabą. Tą pačią akimirką prie mūsų atsirado Sorenas laikydamas šalia savęs sužeista demoną. Jis suspaudė mano riešą, o aš įsikibau į Feriją. Mergina sunkiai alsuodama vos laikėsi ant kojų ir aš pažvelgiau į tamsos princą.

Tą akimirką oras sumirguliavo ir aš jau žinojau jog Sorenas mus ir vėl kažkur perkels. Tačiau nė akimirkai nenuleidau nuo savo motinos žvilgsnio. Ji stovėjo ir žiūrėjo į mus. Į mane ir tarsi nematė jog prieš ją stovi jos dukra. Kas po velnių jai nutiko? Kodėl ji mus užpuolė? Kodėl ji taip su manimi pasielgė?

Vaizdas išnyko ir akimirką įsivyravo visiška tamsa, arba aš apakau. Net oras užstrigo plaučiuose, o kai pajutau kritimą skaudžiai rankomis įsirėmiau į asfaltą. Man buvo bloga, tačiau kelis kartus sumirksėjusi išvydau Soreną ir kitus. Mes sugebėjom pasprukti, mes gyvi.

- Hele, - vaikinas priklaupė šalia ir uždėjo savo rankas ant mano skruostų. - Tu sveika?

Sugebėjau tik linktelėti ir jam to užteko. Tuomet jis prisiartino prie Ferijos ir pažvelgė į merginos žaizdą. Ji atrodė iš ties prastai.