Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

6 Dalis

  Džiulia išleido mane šimtą metrų nuo namų. Ji iš tiesų bijojo mano mamos ir tikrai nenorėjo atsidurti jos akiratyje jeigu mane užkluptų. Visgi tokia tikimybė galėjo būti. Ištraukiau permirkusį mobilųjį ir giliai įkvėpiau. Reikės sugalvoti įtikinama melą kodėl mano mobilus prigėrė. Pavyzdžiui ėjau maudytis po dušu ir įsinešiau telefoną nes norėjau parašyti Džiuliai žinutę. Arba ploviau indus ir netyčia įkrito telefonas į kriauklę. Esu įsitikinusi, kad net tokia kaip Hana sugalvotų kur kas geresnį pasiteisinimą.

Priėjusi namo vartus įsitempiau. Šaltis skverbėsi per šlapius mano drabužius ir aš vos sugebėjau nepradėti kalenti dantimis. Blogiausia kas dar galėjo nutikti tai iš dangaus vienas po kito pradėjo kristi lietaus lašai.

Namas atrodė paskendęs tamsoje, jokios šviesos ar bent kokios užuominos, kad mama grįžo namo. Tai buvo mano šansas, įsmukti ir apsimesti, kad šį vakarą niekur nebuvau išėjusi. Tačiau dar prieš atidarant vartus pastebėjau sulaužytą iš medžių šakų padarytą apskritimą, lyg sapnų gaudyklė. Ji buvo sulaužyta ir tik kelios jos dalys buvo sveikos. Atsargiai paėmiau ją į rankas ir pravėriau vartus. Mama kas dieną patikrindavo ar apsaugos nuo demonų nėra sulaužytos, bet nuo ko buvo ši apsauga aš nežinojau. Nors mama ir tikino, kad tai viso labo tik papuošalas mūsų vartams, aš tuo netikėjau. Tokių ženklų buvo keli. Vienas ant durų, kiek aukščiau, jog ne kiekvienas pastebėtų, ir po kilimėliu. Tai buvo apsauga. Nuo ko? Galėjau tik spėlioti.

Kitos apsaugos irgi buvo sugadintos. Lyg kas peiliu būtų įbedęs į medieną. Mano širdis pradėjo plakti greičiau ir aš ištiesusi ranką nusitraukiau apyrankę. Mane persmelkė bloga nuojauta ir pastūmiau neužrakintas duris. Buvau tikra, kad prieš išeinant jas užrakinau. 

Šaltis sustingdė mano kojas, pirštai net pamėlo. Raginau save eiti. Turėjau atsidurti viduje, nusiprausti ir persirengti. Galbūt Brendono draugai atvažiavo į mano namus ir pamanė iškrėsiantys man pokštą. Būtent taip ir turėjo būti.

Žengiau į vidų vos sutramdydama savo dantis, kad nebarškėtų. Įjungiau šviesą, kol kas viskas atrodė taip kaip palikau. Žengiau į svetainę ir mano širdis nusirito į kulnus. Ji gulėjo ant balto kilimo ištiesusi rankas. Atmerktomis akimis, tačiau be jokios gyvybės žvelgė į mano pusę. Stovėjau ir nesuvokiau ką matau. Didelė raudona dėmė kuri sunkėsi ir lyg šliaužianti lava naikino brangią medieną.

- Mama, - sušnabždėjau ir stipriau suspaudžiau turimą durklą. Kai priėjau arčiau išvydau permirkusias krauju tris baltas plunksnas. – Mama! – pašaukiau ir atsiklaupusi bandžiau užčiuopti jos pulsą.

Netyčia paliečiau žemę ir mano pirštai nusidažė raudonai. Pabandžiau papurtyti šviesiaplaukę, bet ji nereagavo. Mane apėmė panika, pašokau ant kojų ir pagriebiau namų telefoną pasirengusi skambinti. Kam? Policijai? Greitajai pagalbai? Kam aš turėčiau skambinti? Ir kas manimi patikės?

Nusviedžiau telefoną ir susmukusi sukišau pirštus į plaukus. Drebėjau, tik neaišku nuo šalčio ar patirto šoko. Mano mama negyva guli vos keli metrai nuo manęs.
Ji atrodė šalta, sustingusi visai kaip aš. Norėjau nusijuokti, nes dabar ji suprastų kaip aš jaučiuosi, bet ji nesupras. Po galais ji negyva!

Mano širdis taip stipriai daužėsi jog net ausyse pradėjo spengti. Aš likau viena, neturėjau kur eiti, kur kreiptis. Daugybę kartų bandžiau įsivaizduoti koks nuostabus mano gyvenimas būtų jeigu mama išnyktų. Ne vieną kartą buvau jai tai pasakiusi, bet dabar. Aš bijojau.

Prišliaužiau prie mamos ir  išvydau jos grandinėlę kuri gulėjo ir mirko tirštame raudoname kraujyje. Drebančiais pirštais paėmiau auksinę grandinėlę ir suspaudžiau tarp savo pirštų. Mama niekada jos nėra nusiėmusi, ir ji niekada man nėra pasakojusi apie šią į monetą panašų pakabuką kuris buvo išraižytas man nežinoma kalba. Ar bent jau maniau, kad tai kalba, o ne tiesiog atsitiktiniai ženklai kurie visiškai neturėjo jokios reikšmes.
Pasileidau bėgti. Įsikišusi pakabuką į džinsų kišenę bėgau iš namo kuris dabar atrodė toks svetimas ir šaltas. Bėgau kuo toliau, bet paslydusi susverdėjau ir tėškiausi ant didelės balos. Pakėliau akis į dangų ir troškau pradėti reikti, bet man buvo taip šalta.
Nušliaužiau iki autobuso stotelės ir susigūžusi apsikabinau kelius. Drebėjau. Ar taip ir mirsiu? Sustingsiu nuo šalčio?