Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

43. Dalis

Kažkas buvo siaubingai ne taip. Tamsa kuri tūnojo manyje troško išsiveržti. Ji bandė mane sudeginti. Karštis buvo toks siaubingas jog pati negalėjau patikėti, bet vėl troškau jausti šaltį.
Tai trūko amžinybę. Skausmas kuris manęs nepaleido. Tarsi mano oda luposi nuo kaulų. Karštis kuris bandė sunaikinti viską kas tūnojo manyje, bet susidūrusios dvi galios ketino sunaikinti vieną kitą.
Menkas šalčio dvelkimas privertė mane susitelkti į savo širdies dūžius. Aš vis dar gyva, aš vis dar čia, tačiau aplinkui tik visiška tamsa. Šaltis ir toliau slinko lyg mano pačios šešėlis kol visiškai numalšino ugnį. Ledas sustingdė mano kraują, privertė vėl jaustis vienai, tačiau kažkur dar buvo likę šilumos trupiniai.
Sorenas. Jis laikė mane už rankos. Jaučiau jo odą, galėjau užuosti nuo jo sklindantį kūno aromatą, bet mano gerklę užgniaužė baimė.
Aš pabaisa. Šaltis sujudėjo priversdamas įsižiebti ugnį. Kas aš iš tiesų? Angelas ar demonas? Ar nei vienas jų? Kas aš per pabaisa?
Norėjau šaukti, rėkti, bet gerklę degino skausmas. Norėjau ištiesti ranką ir ką nors užčiuopti, bet ką, bet kūnas nepakluso mano norams.
„Tu pabaisa“  šnabždėjo balsas, tamsa kuri bandė mane nusitempti gilyn. „Pasiduok, tu ilgai neištversi“ norėjau pradėti rėkti, jog užsičiauptų, bet balsas darėsi vis aštresnis, vis baisesnis. „Galia tave suvalgys iš vidaus, pragaro karaliene. Ne tau buvo lemta ją turėti, ne tu jos valdovė. „ troškau, kad tas balsas nutiltų, nes kiekvienas žodis smigo pernelyg giliai. „Mirsi arba perleisi ją kitam. Viena tamsa, kita šviesa, tai ką pasirinksi, mano karaliene? Ar visgi leisi man tave suvalgyt?“
Tamsa pasidarė tokia tiršta jog nebegalėjau kvėpuoti. Ji mane prarys, suvalgys tačiau vos tik pagalvojus šaltis privertė tamsą atsitraukti.  Kas aš?
Sekundė, o gal visgi amžinybė.
Laikas bėgo, o galbūt jis buvo sustingęs kaip ir mano kūnas.
Aš buvau mirusi ar vis dar gyva?
Kas nutiko kitiems?
- Ji gyva, - kažkas ištraukė mane iš tamsos ir aš suklusau. Balsas buvo toks pažįstamas, bet nebuvau tikra kam jis priklauso. – Ji gyva, - pakartojo ji. – Nežinau kaip tai įmanoma, bet valdovas negyvas, o ji gyva.
- Hele, privalai pabusti, girdi mane? – taip, girdėjau, tačiau mano akys buvo per daug sunkios jog jas praplėščiau. Ir tas balsas, buvau tikra jog jį žinau. – Maldauju tavęs, pabusk, - sušnabždėjo prie pat mano ausies.
- Tairas su Adrianu ilgai neatlaikys prieš demonų armija, privalai ją pažadinti. – tas balsas buvo šaltas, šiurkštus, tačiau aš visai nebijojau. Buvau tikra jog būčiau galėjusi juo pasitikėti.
- Prašau, brangioji, pabusk. – šiltos jo lūpos palietė manąsias, bet aš vis dar negalėjau pajudėti.
Kodėl negaliu pajudėti? Kas aš? Kodėl aš esu čia? Viduje kirbantis balsas vertė atsipalaiduoti ir nustoti galvoti. Paleisti tuos balsus ir pasiduoti tamsi kuri mane taip stipriai viliojo. Viskas baigta, nebereikia daugiau kovoti. Nebereikia daugiau bėgti.
- Hele, nedrįsk manęs palikti, - įsakmus balsas privertė mane vėl įsiklausyti. – Nepaleisiu tavęs, girdi?
Kažkas manyje įtrūko ir visi jausmai, emocijos ir visi mano prisiminimai užplūdo vienas po kito. Galva plyšo nuo skausmo, o šaltis ir toliau badė mano kūną.
Vaizdai lėkė vienas po kito, tai nebuvo prisiminimai, ne tai kažkas kito. Kraujas, daugybę negyvų kūno. Norėjau surikti bet galėjau tik žiūrėti ir jausti kaip baimė surakina man gerklę. Tai ne aš, tai ne aš. Tačiau galėjau prisiekti jog tai kažkas ką pažįstu. Dvi lyg du vandens lašai mergaitės žvelgė į mane savo negyvomis akimis. Viena šviesi lyg saulė kurios prisilietimas sušaldė viską aplink ją, o kita karšta ir tamsi lyg deginanti žvaigždė. Viena šviesa, kita tamsa ir jos abi viena be kitos negalinčios egzistuoti. Vienos kūne Gralio širdis, kitoje tamsa kuri bandė praryti mane.
- Grįžk pas mane, - sušnabždėjo balsas. – Prašau, Hele.
„Tu neturi pasirinkimo“ išgirdau šnypštimą ir pajutau kaip per mano kūną kažkas perbraukia šaltais slidžiais pirštais. „ Arba tu, arba jos. Bet jos turi daugiau šansų išgyventi“
Norėjau surikti jog ne, bet mano balsas užstrigo gerklėje.
„Jos abi taps karalienėmis. Abi turės galios sunaikinti pasaulį“
Žodžiai pakibo ant mano liežuvio galo, ir nebyliai išsprūdo iš mano stipriai sučiauptų lūpų.
„Negali“ šnabždėjo tamsa prisiliesdama prie manęs. „Tavyje niekada neturėjo egzistuoti Gralio širdis, kaip ir galia kuri buvo pavogta. Tu tik indas kuris greit taps beverčiu. Kuo daugiau naudosi savo galias tuo greičiau tamsa tave prarys.“
- Helena, meldžiu tavęs, - šiltas bučinys palietė mano lūpas ir aš sumirksėjau.
Sunkiai atplėšiau akis ir išvydau tamsiaplaukį. Susitaršę plaukai, tamsios akys kurios sublizgo nuo ašarų. Jo karštos lūpos vėl palietė manąsias ir atsidusęs iš palengvėjimo suspaudė mane savo glėbyje.
- Maniau praradau tave, - ištarė jis pasodindamas mane. Savo kruvinais pirštais nubraukė mano plaukus ir pažvelgė man į akis. – Tau viskas gerai?
- Neturime laiko, - ištarė balsas ir aš pakėliau galvą. – Helena, brangute tau reikia sustabdyti armija, dabar tu pragaro karalienė.
Aš, karalienė? Apsidairiau aplinkui ir išvydau pragaro valdovo galvą kuri žvelgė į mane savo negyvomis akimis. Sudrebėjau ir instinktyviai ištiesiau ranką. Joje iš karto susidarė ledinis durklas kurio spygliai susmigo man į odą ir aš krūptelėjusi pažvelgiau į savo ranką.
Panika privertė mane atsitraukti nuo saugaus Soreno kūno ir aš prisiminiau balsą galvoje. Kuo daugiau naudosiuosi savo galiomis tuo greičiu tamsa mane sunaikins.
- Aš negaliu, - mano balsas skambėjo taip silpnai jog vos galėjau patikėti jog jis priklauso man. – Noriu namo.
- Paklausyk, - Zetas suspaudė mano pirštus. – Neturime laiko, Tairas neatsilaikys ilgai, privalai eiti ir sustabdyti armija. Tu jų karalienė, supratai?
Aš buvau niekas, ir tikrai ne pragaro karalienė, manimi niekas nepatikės, tačiau palietusi galvą suvokiau jog ant jos yra kažkas aštraus.
Atsitraukiau nuo vyro ir nusvirduliavau link stovinčio veidrodžio. Atrodžiau klaikiai. Suknelė visa kruvina ir apdryskusi. Mano veidas kruvinas, o akys lyg ne savos. Perbraukiau pirštais per savo tamsius plaukus ir įsmeigiau žvilgsnį į kaulų karūną. Aš buvau karalienė, demonų valdovė.
Pajutau kaip mano skrandis apsiverčia ir aš susverdėjusi bandžiau už kažko užsikabinti, bet tvirtos rankos mane sulaikė. Nuleidau galvą ir kelis kartus giliai įkvėpiau.
- Leisk tau padėti, - sušnabždėjo Sorenas. – Žinau, kad tau tai nepatinka, bet būk gera, Tairas silpsta, kaip ir Adrianas.
Linktelėjau. Nenorėjau net pagalvoti jog jiems kas nors galėtų nutikti. Jie atėjo manęs gelbėti ir aš turėjau dabar išgelbėti juos. Įsikibau į vaikino marškinius ir priglaudžiau galvą prie jo krūtinės. Troškau užmerkti akis nes jo glėbyje jaučiausi saugi, tačiau balsas galvoje neleido to padaryti. Aš pabaisa, ir jeigu tos galios neperleisiu kažkam kitam, mirsiu ir sunaikinsiu viską aplinkui. Bet kaip galėjau tą naštą užkrauti kažkam kitam?
Negalėjau užmerkti akių kai priešais nutįso negyvų kūnų eilė. Jų buvo šimtai, o už rūmų sienų girdėjau riaumojimus ir keistus garsus. Sorenas suspaudė mane tvirčiau ir prisiartinęs prie sudužusio lango išskleidė savo sparnus. Kai pakilome į orą išvydau siaubą kuris privertė mane suklykti. Demonų buvo tūkstančiai, gal net milijonai. Jie nesustodami puolė Tairą su Adrianu kurie buvo pavirtę milžiniškais drakonais. Jie vis paleisdavo karštą ugnį, bet į jų vietas puldavo nauji kariai.
Sorenas pastatė mane ant vieno iš bokštų ir abu drakonai atsitraukė nuo mūšio. Akimirką įsivyravo mirtina tyla ir visų demonų akys susmigo į mane. Žinojau jog privalau prabilti, bet bijojau. Sorenas padrąsinamai palietė mano nugarą ir aš giliai įkvėpusi užmerkiau akis. Jaučiau galia kuri troško išsiveržti. Buvau ne tik prakeikta Gralio širdies galia, tamsa kuri nepriklausė man, bet dar ir galia kuri priklausė tikrai pragaro valdovei.
Atsitraukiau nuo pragaro princo ir gylai įkvėpusi išskleidžiau savo sparnus. Vis dar nemokėjau skraidyti, tačiau tą akimirką atrodė jog žinau ką daryti. Mano kūnas pakilo į viršų ir aš įtempusi raumenis šiek tiek atsitraukiau nuo bokšto.
- Pragaro valdovas negyvas, - ištariau nesivargindama kalbėti garsiai. Žinojau jog jie mane girdi. – Dabar aš esu jūsų karalienė, jūsų valdovė ir jūs atsiklaupsit prieš mane arba mirsit man po kojom. – nežinojau iš kur atsirado tie žodžiai, tačiau jie skambėjo teisingai.
Tyla atrodė per daug spengianti ausyse ir aš jau maniau, jog demonai pradės pulti, tačiau vienas po kito jie parklupo ant žemės. Visi jie nuleido savo ginklus ir nusilenkė man, savo valdovei.
Viskas buvo baigta, norėjau apsisukti ir grįžti pas Soreną, tačiau pajutau kaip krentu. Lyg pamuštas paukštis, kritau žemyn ir tik drakono dėka nesitrenkiau į vieną iš aštrių kalvų. Pajutau karštį kuris mane apglėbė ir mums nusileidus žemyn aš užmerkiau akis.
- Kaip tu? – pažvelgiau į Adriana kuris laikė mane. Sumirksėjau kelis kartus ir prie mūsų nusileido Sorenas su Tairu.
- Viskas baigta, - atsiduso Sorenas paimdamas mane į savo rankas.
- Negalėjai paskubėti? – niršo Tairas. – Mes vos ten laikėmės!
- Manai nežinau? – sušnypštė demonas ir aš užmerkiau akis. – Dabar galime pailsėti.
- Ne, nėra laiko ilsėtis, - niršo karalius. – Dabar tu keliausi pas mane.
- Atleiskit jūsų didenybe, - nusivaipė tamsiaplaukis. – Bet aš nepaliksiu Helenos tokios būklės. Jai reikia pailsėti.
- O tu leidai Gajai pailsėti ją pagrobdamas?!
- Tai ne tas pats, - bandė teisintis Sorenas. – Ji...
- Man viskas gerai, - sumurmėjau ir bandžiau sulaikyti emocijas. Dar negalėjau pratrūkti, tik ne dabar. – Keliaukim.
- Hele, tu silpna ir tau reikia surinkti tarybą, o dar kur...
- Aš tuo pasirūpinsiu, - pertraukė jį Zetas. – Keliaukit, aš viską sutvarkysiu.
Akimirką įsivyravo tyla ir galiausiai Sorenas atsiduso.
Vaikinas tvirčiau mane suspaudė glėbyje ir pajutusi jo lūpas ant savo kaktos sukandau dantis. Sorenas sušnabždėjo jog pirma perkels Gaja, o tuomet pasiims mane. Nors ir kaip troškau keliauti namo, į žemę kur būčiau saugi, negalėjau dabar atsukti nugaros Gajai. Ji mums padėjo, todėl dabar mes turėjome padėti jiems.
Adrianas perėmė mane iš tamsiaplaukio glėbio ir aš giliai įkvėpusi atsimerkiau. Viskas pernelyg sukosi, o mano kūnas atrodė toks sunkus. Norėjau karštos vonios, norėjau pabūti viena, tačiau tokio malonumo man dar teks palaukti.
Po akimirkos Sorenas atsidūrė priešais mane su Džiulia rankose. Draugė išplėtė akis, tačiau ji dar nespėjo prabilti kai tamsos princas suspaudė mane prie savo šono ir aš spėjau tik giliai įkvėpti kai viską užliejo tamsa.
Mano kova pasibaigė, dabar artėjo Gajos kova ir aš buvau pasiryžusi jai padėti, net jeigu tai sunaikins mane pačią.

Dėkoju visiems kurie skaitė šią istoriją ❤❤ nors istorija ir pasibaigė, tačiau galite Helena su Sorenu išvysti antroje dalyje kurią rašys. MissisLuna 
Taip pat yra tikimybė jog bus rašoma istorija ir apie Helenos su Sorenu, Tairo ir Gajos vaikais. Tačiau tai bus ateityje. ❤❤