Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

24. Dalis

Pašokau atplėšusi akis ir susverdėjusi iš karto suklupau ant žemės. Nežinojau kur esu ir kur po velnių yra Sorenas. Man skaudėjo galvą, atrodė jog kas plaktuku daužytų per ją.  Šaltis skverbėsi per mano menką audinį ir aš sukandusi dantis apsidairiau.
Mano akys susidūrė su rausva plaukės šviesiomis akimis. Nieko nelaukdama nusitraukiau apyrankę ir žengiau link jos. Mergina neatrodė vyresnė nei aš. Rausvos sruogos krito didelėmis garbanomis, o žvilgsnis sušvelnėjo. Jos lūpos susispaudė į ploną linija ir vos matomai šyptelėjusi ji ištiesė rankas.
- Tu saugi, niekas tavęs nenuskriaus, - ištarė ji, bet manęs tai neįtikino.
Žengiau žingsnį kai pajutau tvirtas rankas apsivejant mano liemenį. Kai jau ketinau smogti buvau priremta prie sienos ir mano durklas nukrito ant žemės. Į mane susmigo šviesiaplaukio juodos akys kurios privertė krūptelėti. Sudrebėjau nuo jo sklindančios jėgos ir sulaikiusi kvėpavimą bandžiau nusiraminti. Tai buvo jis. Jis sužeidė Soreną.
Jo plaukai buvo trumpi, jis vilkėjo tamsius drabužius ir jo akys po akimirkos pasidarė normalios. Man darėsi sunku kvėpuoti, norėjau nuo jo atsitraukti ir sužinoti kas nutiko princui, bet šviesiaplaukis nesiteikė manęs paleisti.
- Dar kartą pagrasink ginklu mano žmonai, mergyte ir liksi be rankų.
- Keirai, gana, - prie vyro priėjo rausva plaukė ir uždėjo savo rankas jam ant pečių. – Ji išsigandusi, leisk aš ją pasirūpinsiu.
- Beta, verčiau ją surišiu, - vytpelėjo jis ir merginos antakiai susiraukė.
- Keirai, paleisk ją, - pareikalavo ji ir aš suspaudžiau lūpas. – Arba likusį šimta metų galėsi dulkinti miesto kekšes.
- Garsini man? – jis pažvelgė į Betą, bet galiausiai atsiduso ir paleido mane. – Ji to neverta, mažute supranti tai?
- Ji mano rūšies, - piktai atkirto ji ir atsiklaupusi prie manęs nubraukė mano tamsias sruogas. – Ar tu sužeista?
- Ji demonė ir dar kažkas, - mostelėjo ranka į mane demonas ir aš nusukau akis. Niekam nereikia žinoti jog esu pusiau angelas.
- Turėjau omenį jog ji iš žemės, - šyptelėjo ji ir padėjo man atsistoti. – Eime tau reikia nusiprausti ir pavalgyti.
Neišdrįsau prabilti todėl tiesiog linktelėjau. Betos rankos apsivijo mano liemenį ir ji pradėjo mane atsargiai veisti į viršų. Tai buvo didelis namas, iš abiejų pusių laiptai vedantys aukštyn. Tai man priminė mano pasaulį. Čia kvepėjo prabanga nepaisant visų tamsių baldų ir kraupių paveikslų ant sienų. Jie vaizdavo karą su angelais, daugybę kraujo, nutrauktų sparnų ir kitų galūnių.
Užlipę į antrą aukštą Beta nusivedė mane prie trečių durų ir atvėrusi jas įleido mane į vidų. Kambarys buvo didelis, bet toks pat tamsus kaip ir likęs namas. Tamsios užuolaidos kurios nepraleido šviesos, juodos pagalvės ir užtiesalas ant lovos, bei tamsiai raudonos sienos kurios iš ties atrodė kraupiai. Iš dalies man tai priminė kambarį kurį turėjau Gajos rūmuose. Tik čia buvau apsupta ne drakonų, o demonų.
Nespėjus geriau apsidairyti į kambarį įėjo dvi jaunos merginos. Jos abi turėjo tamsius plaukus kurie buvo supinti ir sukelti į viršų. Ant jų veidų mačiau randus, o rankos buvo raudonos tarsi apiplikytos karštu vandeniu. Jos vilkėjo juodas ilgas sukneles kurios dengė visa kūną ir nedrįsdamos pakelti akių jos pradėjo ruošti vonią.
- Ar jos? – sušnabždėjau ir Beta atsitraukusi nuo staliuko kuriame kažko ieškojo pažvelgė į besisukiojančias merginas.
- Taip, jos vergės kurias išpirkau. Joms pasisekė jog kentėjo tik penkiasdešimt metų, paprastai tokios jaunos nusidėjusios sielos mažiausiai kenčia kelis šimtus metų kol kas nors jas nuperka.  Jų praeitis nebuvo tokia bloga tad pamaniau man pravers jos.
Kai merginos baigė ruošti iš karto pasišalino. Nė karto nepakėlusios akių į mane ar į savo šeimininke. Beta nusivedė mane į vonios kambarį ir aš išvydau garuojantį karštą vandenį kuris buvo pripiltas dideliame mediniame kubile.
Žvilgtelėjau į merginą kuri maloniai šypsojosi ir atsisėdo ant šalimais esančios kėdės. Ji nebuvo panaši į demone, greičiau į žmogų. Suspaudusi lūpas pažvelgiau į purvinas savo rankas ir priėjusi prie vandens atsargiai paliečiau, bet demonė išsigandusi pašoko nuo kėdės.
- Vanduo per karštas, turėtum palaukti, - ji palietė mano ledinius pirštus ir jau norėjo mane nusivesti atgal į kambarį, bet aš išsivadavau iš jos rankų.
- Vanduo nėra per karštas, - paprieštaravau ir ji išplėtė savo pilkas akis. – Manau jis kaip tik toks koks ir turėtų būti.
- Net mums demonams jis per karštas.
- Aš kiek kitokia, - burbtelėjau ir nusisukusi akimirką dar padvejojau, o tuomet nusitraukiau nuo savo kūno skudurus kurie vos dengė mano odą.
Atsargiai įlipusi atsisėdau ir pajutusi šiluma šyptelėjau. Mane iš karto užliejo maloni šiluma ir aš užmerkusi akis jaučiau kaip kūnas atsipalaiduoja. Man taip to reikėjo, pasiilgau karštos vonios kuri nesušąla po kelių minučių. Pasiilgau savo pasaulio ir geriausios draugės.
- Galiu padėti? – ji švelniai suėmė mano plaukus ir aš pasukusi galvą pažvelgiau į ją.
- Žinoma, - linktelėjau ir švelniai pradėjau trinti savo rankas. – Tu buvai žmogus? – merginos rankos sustingo ir aš pasijutau nepatogiai. – Nebūtina atsakyti jeigu nenori.
- Ne, viskas gerai. – ji toliau trynė mano galvą ir aš vėl užmerkiau akis. Vanduo mane ramino, o malonūs kvapai vertė atsipalaiduoti. – Tiesiog su niekuo apie tai nesikalbėjo.
- Net ir tarp savų?
- Čia patekę suvokėm jog esme patys už save.
Jai nutilus pasukau galvą. Beta nuėjo prie spintelių ir ištraukė kelis keistai atrodančius kristalus. Neklausiau kas tai, bet jai priartėjus jie maloniai kvepėjo. Galiausiai suvokiau jog jie panašūs į muilus, tik visiškai kitokios formos ir spalvų.
- Ankščiau vadinausi Elizabeta, buvau karalienės Viktorijos trečioji tarnaitė. Tryliktame amžiuje, - patikslino ji. - Jau tada buvau vergė, dariau visas karalienės užgaidas kol viena diena karalius pareikalavo jam lovoje palaikyti kompanija. Buvau graži, jauna ir žinojau kaip panaudoti savo kūną. Bet buvau ir labai naivi. Praleistos naktys su karaliumi apsuko man galvą. Tikėjau jo meiliais žodžiais kurie paskatino mane imtis veiksmų. Aš nunuodijau karalienę. Niekas to nesuprato ir aš maniau jog karalius pasirinks mane, bet jis vedė karalienės pussesere Arile.
Baigusi trinti mano plaukus ji atsisuko į mane ir nužvelgė mano veidą. Įsitikinusi jog esu švari ji ištiesė tamsų audinį ir aš nenoriai išlipau iš vis dar karšto vandens. Beta nusivedė mane atgal į kambarį ir pasodinusi ant kėdės pradėjo džiovinti mano plaukus. Jos rankos buvo švelnios ir ji aiškiai žinojo kaip susitvarkyti su tokiais neklusniais plaukais kaip mano.
- Žinai kai jis vedė antra kartą aš įsiutau. Maniau aš būsiu karalienė, o ne karaliaus meilužė, bet jis iš manęs būtent to ir norėjo. – ji pradėjo šukuoti mano plaukus, o aš spoksojau į savo atvaizdą veidrodyje. – Nunuodijau ir ją ir tuomet mane prigavo. Man buvo paskirta mirties bausmė, būtų nukirtę galvą.
- Tu pabėgai? – kilstelėjau antakius ir jos veide išvydau vos matomą vypsnį.
- Ne, aš išgėriau nuodų. – prisipažino ji ir aš linktelėjau. – Kai atsidūriau čia suvokiau jog pragaras iš tiesų egzistuoja. Keturi šimtai metų kankinimų. Diena kuri niekada nesibaigdavo. Viskas ką jaučiau tai skausmą ir maniau jis niekada nesibaigs, bet tuomet atėjo Katera, Keiro pirmoji žmona. Ji ieškojo naujų tarnų ir išsirinko mane. Buvau dėkinga, būčiau padariusi viską jog nebereikėtų daugiau kęsti skausmo, o jai patiko jog puikiai žinojau ką daryti. Juk ankščiau buvau tarnaitė ir jai nereikėjo manęs mokyti.
- Kas nutiko jog tu tapai jo žmona? – dabar man jau buvo smalsu.
- Mums buvo pasakyta jog į savo ponus negalime pakelti akių, nes vėl grįšime į kankinimų kambarį. Bet aš visada jaučiau Keiro žvilgsnį kuris lydėdavo mane. Nutiko taip jog jo žmona nenorėjo susilaukti vaikų, o susilaukusi ji juos nužudydavo ir apkaltindavo tarnus. Kai ji vėl pastojo liepė man paruošti nuodus kurie nužudytų vaiką. Gal ir buvau žiauri, pavydi kalė, bet niekada neliesčiau vaikų.
Ji atsitraukė nuo manęs ir apėjusi kambarį pirštais persibraukė per savo garbanas. Ji kadaise buvo žmogus kuris padarė blogų dalykų gyvenime, tačiau dabar žvelgiant į ją nemačiau demonės.
- Papasakojau Keirui ko manęs prašė ji. Maniau jis manimi nepatikės, tačiau nustebau kai jis įsiveržė į Keteros kambarį ir ją ištempė į menę. Jis jos paklausė vieno klausimo ir pasakė jeigu jam pameluos ji mirs.
- Ji pasakė tiesą? – paklausiau ir mergina atsisukusi nusijuokė.
- Ne, ji apkaltino mane norėjusią ją nunuodyti, visai taip kaip aš nunuodijau ankstesnes savo šeimininkes. Keiras žinojo jog nusižengusi turėsiu grįžti į kankinimų kambarį, o aš būčiau padariusi viską jog ten negrįžčiau. Jis ją nužudė, o mane paskyrė šių namų pone.
- Taip paprastai? – kilstelėjau antakius ir ji linktelėjo.
- Po kurio laiko kai galėjau pakelti galvą ir nebijoti jog būsiu nubausta aš iš tiesų pamačiau jį. Ir pasirodo jis visą laiką matė mane. Nemaniau jog demonai gali jausti meilę, nemaniau jog ir aš galiu netekusi savo sielos tapdama demonė, bet pasirodo viskas įmanoma. 
Ji atidarė drabužinę ir ištraukė kelias puošnias sukneles. Audinys atrodė lengvas, bet tamsus. Paliečiau suknelę kuri buvo švelni, bet su tokiu drabužiu sušalsiu akimirksniu. Jeigu manęs nekankintų šaltis manau visai pamėgčiau tokio tipo sukneles. Mane ypač žavėjo toks stilius ir prisiminus Gajos sukneles man kelia šypsena. Jeigu tik ten būčiau pasilikusi tikriausiai prie to būčiau pripratusi.
- Jeigu nepatinka turiu kai ką iš žemės, Keiras apsilankęs dažnai man atveža dovanų.
Žengiau arčiau jos ir išvydau daugybę dailių palaidinių, trumpų sijonų ir suknelių kurios buvo šio meto sezono. Kažką panašaus visada vilkėdavo Hana ir Džiulija.
Pastvėriau juodas odines kelnes ir juodą nertą palaidinę. Beta ištiesė man raudoną megztą megztinį ir aš šyptelėjusi jai linktelėjau. Neskubėdama apsivilkau ir priėjau prie didelio veidrodžio įstatyto sienoje. Atrodžiau kaip seniau. Kai dar lankiau mokykla ir vienintelis mano rūpestis buvo mama.
Perbraukiau pirštais per motinos pakabuką ir pajutau krūtinėje dūrį. Vis dar nežinojau ar ji gyva, nors ir Sorenas tą tvirtino negalėjau būti visiškai tikra. Norėjau kuo daugiau apie ją sužinoti ir tą tikriausiai man galės pasakyti mano tėvas demonas. Aišku jeigu jis pirmiau manęs nenužudys.
- Atrodai labai gražiai, nieko keisto jog Sorenas pametęs galvą dėl tavęs.
- Ne, jis nėra, - susigėdusi papurčiau galvą ir nusukau akis. – Mudu draugai.
- Kas jau kas, bet tikrai ne draugai. – ji atidarė duris ir aš išvydau tas pačias merginas tik dabar jos laikė padėklus su maistu. – Manau esi išalkusi?
- Taip, - numykiau ir pajutau silpnumą. – Ačiū, tu labai gera.
Ji linktelėjo ir mudvi atsisėdusios prie staliuko pradėjome valgyti užkandžius. Buvau tokia alkana jog nedrįsau klausti ką valgau, nes skonis buvo nuostabus. Nors maistas ir nebuvo šiltas, bet man labai patiko.
- Ar jam viskas gerai? – atsigėrusi kažko panašaus į vyną paklausiau.
- Kai jus atgabeno, tu iš karto praradai sąmone, o princas Sorenas dar sugebėjo trenkti mano vyrui, jis nenorėjo nuo tavęs skirtis.
- Jis tiesiog manimi rūpinasi, - nuleidusi akis tarstelėjau. – Jo pareiga mane pargabenti į rūmus kur susitiksiu su savo tėvu, tai viskas.
- Tavo tėvas iš rūmų?
- Taip, - numykiau ir nenorėjau jai daugiau ko nors atskleisti. – Nesu jo mačiusi todėl net neįsivaizduoju kuo viskas pasibaigs.
- Manau viskas bus gerai, - šyptelėjo ji. – Nori pamiegoti ar pirma jį pamatyti?
Tikriausiai būtų geriau jeigu leisčiau jam užsigydyti žaizdas, tačiau norėjau žinoti ar jam viskas gerai. Po ilgos minutės linktelėjau ir mudvi pakilome ant kojų. Beta atvėrė duris ir mudvi nusileidome laiptais žemyn. Patraukėme į kambarį kuris man priminė svetainę ir aš išvydau šviesiaplaukį demoną kalbanti su vyrais kurie nedrįso pakelti savo galvų. Jam baigus kalbėti, vergai nusilenkė ir akimirksniu pasišalino.
- Atleisk, bangioji jog tau prieštaravau. – jis pabučiavo Betos skruostą ir ta šyptelėjusi linktelėjo. – Atrodo jog susitvarkei kuo puikiausiai.
- Juk sakiau, - vyptelėjo ji ir atsisuko į mane. – Kokia aš nemandagi, taip ir nepaklausiau tavo vardo.
- Hele, - šyptelėjau ir ji linktelėjo.
- Matai, net ir jos vardas tinkamas labiau pragarui.
- Taip, - numykė jis ir pabučiavęs žmonos ranką atsitiesė. – Vakare atvyks Noharo vyrai, gali pasistengti jog jie nesužinotų apie mūsų turimus svečius?
- Žinoma brangusis, aš tą gerai sugebu. – ji atsitraukė nuo vyro ir žengė prie manęs. – Ji norėtų pamatyti princą, ar galiu nesijaudinti jog jos nenutrenksi į sieną?
- Nuvesiu ją pas jį, bet jis kol kas vis dar be sąmonės.
Linktelėjau ir laukiau kol vyras teiksis mane nuvesti pas Soreną. Kai jis atsisveikino su žmona paliepė man jį sekti iš paskos. Mes ėjome žemyn. Nemaniau, kad čia yra kambarių, bet kai pasiekėme apačią apšviestą žibintais sustingau. Čia buvo daugybę mažų parazitų demonų kurie atrodė kaip mieli pūkuoti padarėliai. Nusipurčiusi paspartinau žingsnius ir sustojau prie didelių juodų durų.
- Kas tu? – staiga paklausė vyras atsisukdamas į mane. – Tą demoną nužudė tikrai ne Sorenas, mačiau kaip jis kaunasi milijonus kartų, ir tai tikrai ne jo darbas.
- Aš nežinau, - tai nebuvo melas, aš tikrai nežinojau ką padariau, net negalėjau prisiminti kas nutiko.
- Tikiuosi tas mulkis žino ką daro, - jis atvėrė duris ir aš žengiau į vidų.