Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

34. Dalis

 Sutrikusi žvelgiau į tamsiaplaukę kuri atrodė pasimetusi. Ji lėtai atsitraukė nuo Soreno ir nusišluostė drėgnus skruostus. Jos baikštus žvilgsnis lakstė nuo manęs prie kitų esančių šiame kambaryje.

- Hele? - jos balsas drebėjo, o aš pajutau kaip mano kūnas suakmenėja. Kas po galais jai nutiko?

Iš karto ją apkabinau, o Gaja aiktelėjusi stipriau prie manęs prisiglaudė. Susivokusi, kad ji sužeista atsitraukiau ir nužvelgiau tamsiaplaukę. Jos akys buvo paraudusios nuo verkimo. Tamsūs plaukai kurie buvo supinti į kasą dabar išsidarkę ir susivėlę. Plona palaidinė ir baltas sijonas kuris buvo išteptas krauju. Nekalbu apie jos veidą nusietą mėlynėmis, bei sutvarstytą šoną iš kurio vėl sunkėsi kraujas.

- Kas nutiko? - sušnabždėjau pažvelgdama į Soreną. - Ką tu padarei?

Vaikinas suraukė antakius, o Gaja akimirksniu papurtė galvą. Ji išsižiojo prabilti, tačiau iš jos akių įsiveržė naujos ašaros kurias ji vėl greitai nusibraukė ir šį kartą išvydau pyktį. Nuo jos dvelkė tamsa. Mano žvilgsnis nukrypo į tamsų akmenį ant jos kaklo. Tas akmuo buvo kažkoks keistas, tamsus ir kurstantis pyktį. Ištiesiau ranką norėdama nutraukti nuo jos kaklo akmenį tačiau ji instinktyviai uždėjo ranką ir spūstelėjo akmenį tarsi gindamasi nuo manęs.

- Iš kur jį gavai? - Zetas pastebėjo amuletą ant merginos kaklo ir akimirksniu prisiartino šalia manęs. Jo žvilgsnis buvo toks bauginantis jog vos sugebėjau nekrūptelėti.

- Aš jį daviau, - atsakė Sorenas atsidurdamas priešais jį. - Nujaučiau, kad be jo ji jau būtų negyva, - burbtelėjo ir norėjo mane apkabinti, bet aš pasitraukiau tolyn.

- Ji žmogus, - ištarė Aris atsiremdamas į sieną. - Stebiuosi jog ji dar stovi gyva. Kurių galų jai davei Haro akmenį?

- Ilga istorija.

- Atiduok pakabuką, mergaite. - paliepė Zetas ir aš akimirksniu pažvelgiau į savo tėvą. Jau norėjau prabilti, bet jis judėjo taip greitai jog net nespėjau sureaguoti kaip atsidūrė prie G ajos.

- Aš negaliu, - tyliai ištarė ji suspausdama amuletą tarp pirštų. - Jis suteikia man jėgų, stiprybės. Negaliu jo atiduoti. Daugiau niekada nebūsiu silpna.

- Gerai, spindulėli, pasidžiaugei galia ir užteks. - Sorenas suspaudė jos pečius ir atgniaužęs ranką paėmė pakabuką. - Turėjau jį atsiimti iš karto po kovos, o nepalikti tavęs su juo.

- Gaja, nori nusiprausti ir persirengti? - paklausiau atsargiai jos ir jos žvilgsnis pasidarė šviesesnis.

Ji sutrikusi vis dar žvelgė į mano tėvą kuris laikė amuletą savo rankose. O tuomet pasinaudojęs savo galiomis jis sunaikino pakabuką. Gaja krūptelėjo ir ištiesusi ranką ketino prieštarauti, bet mano tėvas buvo greitesnis. Kai sunaikino pakabuką atsisuko į Soreną ir jau buvau tikra jog jam gerai trenks. Tačiau jis atsitraukė ir atsisėdo ant sofos netoli Ferijos. Mergina susigūžė tarsi tai padėtų likti nepastebėtai. Tačiau dabar nerimavau dėl Gajos ir norėjau sužinoti kas po velnių ten nutiko.

- Tu, - Gaja dūrė pirštu į mano motiną ir akimirksniu atsitraukė per žingsnį. - Ką ji čia veikia?

Sutrikusi kilstelėjau antakius ir pažvelgiau į savo motiną. Jos veido išraiška buvo tokia pati. Šalta ir bejausmė ir ji net nepažvelgė į Gaja.

- Gaja, - priėjau prie jos ir nenorėdama prisiliesti timptelėjau jos sijoną. - Eime su manimi. Aš tau padėsiu.

- Hele, - sušnabždėjo ji. - Pameni mano sapną? Pameni ką sakiau?

Ji atrodė taip prastai jog neturėjau laiko galvoti kas nutiko labai seniai. Tačiau nenorėdama jos išgąsdinti dar labiau, galiausiai linktelėjau. Dar bus laiko išsiaiškinti kodėl ji taip sureagavo dėl mano motinos.