Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

21. Dalis

Neturėjau galimybės atsisveikinti su Gaja. Ir niekas negalėjo man pasakyti kaip ji jaučiasi. Vyliausi jog ji greitai atsigaus ir kai aš sugrįšiu ji galės man papasakoti kas nutiko.

Mudu su Sorenu turėjome grįžti prie vandenyno, nes ten buvo portalas. Mus iki paplūdimio palydėjo princesė Mila su karališkaisiais sargybiniais ir aš paskutinį kartą galėjau pamatyti Ardianą. Kai mudviejų akys susitiko aš prisiminiau mūsų naktį. Suspaudusi lūpas linktelėjau ir pasisukau į Soreną kuris ištiesęs ranką laukė.
Nenorėjau keliauti, tačiau turėjau pažinti savo tėvą. Tačiau tai buvo ne vienintelė priežastis. Angelai ir mano mama. Man nedavė ramybės Gajos sapnas. Tai turėjo kažką reikšti. Tačiau kuo daugiau sukau galvą tuo labiau troškau jog klysčiau. Mačiau savo motinos kūną, mačiau kraują ir turiu jos pakabuką kuris dabar kabėjo ant mano kaklo. Tačiau demonas patikino jog nužudyti arkangelą ir dar tokį kaip mano motina yra labai sunku. Jeigu tai tiesa, norėjau žinoti kodėl ji taip su manimi pasielgė. Kodėl ji pavertė mane pabaisą.

Mano kūnas buvo šiltas nuo akmens kuris lietėsi prie mano odos. Palietusi Soreno pirštus troškau patraukti ranką, bet jis sugriebęs suspaudė savo delne. Mano akys nuslydo ties jo tamsiomis akimis ir vos matoma šypsenėle. Jis demonas kuriuo neturėčiau pasitikėti, bet be jo vargiai galėčiau pasiekti pragarą.

Giliai įkvėpusi atsipalaidavau ir paskutinį kartą pažvelgusi už mūsų likusius žmones šyptelėjau. Aš grįšiu, privalau nes tai ką jaučiau Adrianui dar niekam nebuvau jautusi.
Soreno ranka nuslydo ant mano liemens ir aš ignoruodama šleikštulį bandžiau susikaupti. Po akimirkos vanduo prasiskyrė ir aš sulaikiusi kvėpavimą stebėjau kaip pakyla vandens sieną. Mano širdis pradėjo trankytis greičiau kai demonas pradėjo mane tempti iki pat sienos. Galėjau matyti plaukiojančias žuvis ir užmerkusi akis leidausi vaikino vedama į vandens sieną.

Turėjau sušlapti, ar bent jau pajusti kažką, tačiau kai atmerkiau akis sumirksėjusi akimirksniu atsitraukiau nuo Soreno. Mudu jau nebebuvome Tairo karalystėje. Čia net nebuvo vandens per kurį žengėme. Mano drabužiai kuriuos davė Mila buvo sausi.

- Pagaliau, - atsiduso Sorenas persibraukdamas pirštais per savo tamsius plaukus. – Jau maniau jog ten užtrūksime visą amžinybę.

Žinojau kur mes atsidūrėme. Aplinkui plaukė debesys, daugybę kolonų, o virš mūsų juodos lyg naktis lubos. Apsisukau aplinkui ir iš karto išvydau žilą senį kuris sėdėjo ant marmuro Luito.  Jo akys stebėjo mane ir aš nejaučia žengiau žingsnį atgal. Nors ir atrodė jog šis senolis yra aklas, bet jis galėjo matyti kiaurai. Vien nuo jo žvilgsnio mano kraujas sustingo.

- Grįžai, senas drauge, - prabilo senolis, pasiremdamas lazda jis atsistojo ir jo juoda tunika supleveno nuo nejaučiamo vėjo gūsio. – Ar atnešei man ką nors?

- Turime akmenį, - prabijo Sorenas prisiartindamas prie manęs.

- Nesitikėjau jog bus taip lengva ją gauti.

- Ir nebuvo, - atrėžė demonas.

- Tikėjausi drakono širdies, ją gauti turėjo būti kur kas lengviau. – Senis pradėjo eiti, o aš iš paskos. – Taigi, pragaras. Ar tavo viešnia keliauja savo noru?

- Taip, - atsakiau nusiimdama nuo kaklo akmenį ir nenoriai ištiesiau seniui.

Senis nusišypsojo ir iškėlęs savo lazdą palietė akmenį kurį vis dar laikiau. Jis pranyko palikdamas tik odinę virvelę tarp mano pirštų. Nespėjau net išsižioti kai priešais mus atsivėrė didelės raudonos durys. Jos buvo išpaišytos keistais piešiniais ir aš suvokiau jog tai pragaro vartų durys.

- Geriau šį kartą įsikibk į mane, nes nukrisi tikrai ne į vandenį.

Dvejodama pažvelgiau į Soreną. Jo tamsūs drabužiai buvo prigludę prie jo kūno. Tamsios kelnės kurias tikriausiai nugvelbė iš Tairo drabužinės ir juodas švarkas ant viršaus. Jo lūpose žaidė ta pati klastinga šypsena, o mano protas bandė mane perspėti. Neturėčiau juo pasitikėti, bet dabar buvo prasta mintis trauktis atgal.