Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

19. Dalis

 Mudviejų su Sorenu žvilgsniai susitiko. Jo tamsios akys stebėjo mano judesius ir aš sulaikiusi kvėpavimą suspaudžiau savo apyrankę. Vos vienas žingsnis link manęs ir aš pajutau kaip aplink mano riešą užvyniota apyrankė pradeda nemaloniai dilgčioti. Jau buvau pasiilgus to jausmo, kai galėdavau lengvai pajusti esantį demoną šalia savęs.

Vaikinui atsidūrus priešais mane vos galėjau sutvardyti norą nutraukti apyrankę ir suvaryti savo ašmenis jam į širdį. Po visko ką jis man padarė turėčiau jam atsilyginti tuo pačiu. Tačiau vos per kelias dienas viskas pasikeitė. Net ir turėdama savo ginklą vargiai būčiau jam padariusi kažkokios žalos ir jis tą žinojo. Sorenas visą laiką žaidė su manimi. Jis kuo puikiausiai žinojo jog aš niekada neprilygsiu jam, todėl žaisti katę ir pelę nebuvo prasmės. Jis demonas, stipresnis už tuos vaikinus su kuriais buvome susidūrę. Jeigu jis būtų panorėjęs, dar tą patį vakarą kai susitikome vakarėlyje, jis būtų mane nužudęs.

- Kaip matau, Tairo spindulėlis grąžino tau apyrankę. - jo akys suspindo, o lūpose pasirodė vos matomas vypsnys ir aš suspaudusi pirštus išleidau orą kurį buvau sulaikiusi.

- Nesivaipyk, - sumurmėjau pasitraukdama nuo jo, bet vaikino rankos atsidūrė ant mano liemens ir aš sustingau. - Paleisk mane, - mano balsas drebėjo, bet kūnas nuo jo prisilietimo iš karto plūstelėjo ugnimi. - Kitaip liksi be pirštų, prisiekiu.

- Su šia suknele atrodai žavingai, - sušnabždėjo jis atsidurdamas už manęs. Pirštų galiukais nubraukęs mano plaukus jis palinko arčiau. Dabar galėjau jausti jo kvėpavimą ant savo kaklo ir mano širdis pradėjo plakti greičiau.

- Tu man šlykštus, daugiau niekada manęs neliesk, - sušnypščiau atsitraukdama nuo jo.

- Negi tavęs nemokė priimti komplimentų?

- Mokė, bet tik ne iš demonų.

- Helena, - jis atsargiai žengė prie manęs, o aš laikydama pirštus ant durų rankenos norėjau jam vožti į veidą su tomis durimis. - Pasistenk nulaikyti liežuvį kai kalbėsime su Tairu, nenorėčiau jog jis persigalvotų ir tave dar kokią savaitę uždaręs požemyje laikytų. Mes neturime laiko. O to akmens mums reikia.

Nieko neatsakiau. Atvėriau duris ir žengiau iš patalpos kurioje darėsi pernelyg karšta. Kitu atveju būčiau tuo pasimėgavusi, gal net su Adrianu, bet tik ne su šlykščiu demonu kurį visa savo siela trokštu nužudyti.

Sekiau paskui Soreną ir suspaudusi savo pirštus bandžiau negalvoti kaip iš tiesų man šalta. Pamišau pasiimti apsiaustą, todėl dabar nuo šalčio degė mano apnuoginti pečiai ir visas kūnas. Suspaudusi lūpas pažvelgiau į vaikino ranką ir bandžiau susitvardyti nuo troškimo ją paliesti. Aš tikriausiai kraustausi iš proto. Papurčiusi galvą susitelkiau į tarnus bei sargybinius kurie darė savo darbą. Nuoširdžiai tai aš visai norėjau čia likti ir ilgiau. Dar kokia savaite, ar mėnesį, nemačiau reikalo kodėl mes privalome taip skubėti. Bet kita vertus kuo greičiau tai baigsime tuo greičiau galėsiu čia grįžti.

Buvau tokia paskendusi mintyse jog net nepastebėjau kai Sorenas sustojo ir aš asitrenkiau į jo nugarą. Net palietus jo drabužius visas mano kūnas užsiliepsnojo. Akimirksniu pasitraukusi į šoną nužvelgiau priešais mus didžiules duris ir giliai įkvėpiau. Prie šonų stovėjo du ginkluoti sargybiniai akmeniniais veidais ir aš suspaudžiau savo lūpas laukdama kol tamsiaplaukis prabils.

- Mes pas Jo Didenybę, karalių Tairą. - ištarė tamsiaplaukis susikišdamas rankas į kelnių kišenes.

Vienas iš sargybinių pasibeldė ir įėjęs į kambarį uždarė duris. Jau norėjau sekti iš paskos kai Soreno ranka sustabdė mane ir aš įsitempiau. Per kūną perbėgo šiluma paliesdama ir mano skruostus ir aš troškau kuo greičiau nuo jo atsitraukti, bet nesugebėjau. Stovėjau sustingusi ir spoksojau į jo tamsias akis. Bandžiau save įtikinti, kad ta trauka tik dėl jo skleidžiamos šilumos. Aš visa gyvenimą kenčiau šaltį, todėl dabar buvo sunku atsispirti šilumai kuri maloniai mane traukė.