Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

16. Dalis

Karštas vanduo net ir po valandos liko toks pat karštas kaip ir prieš man įlipant. Gulėjau ir mėgavausi mane užliejusia šiluma. Užmerkusi akis ritmingai kvėpavau ir bandžiau suvokti ko noriu iš savo gyvenimo. Per šį trumpą laiką nemačiau nė vieno demono ar parazito apart Soreno. Čia galėčiau būti saugi, turėti gyvenimą apie kurį visada svajojau.
Giliai įkvėpiau ir panėriau po vandeniu. Sulaikiusi kvėpavimą skaičiavau sekundes svarstydama kada pritrūksiu oro. Tačiau mano mintys iš karto nuskriejo į praeitį išleisdamos mano skaudžiausius prisiminimus. Tada vis dar maniau esanti normali mergaitė turinti normalius mylinčius tėvus. Nežinojau kodėl iš visų prisiminimų šis atrodė toks svarbus jog verta jį prisiminti, bet tą dieną kažkas iš tiesų buvo.

Demonas pasirodė kai kartu su tėčiu gėriau kakava sėdėdama prie židinio. Mama ten irgi buvo, bet jos žvilgsnis atrodė kitoks. Ji žvelgė į išsigandusias mano akis ir stebėjo ką darysiu. Aš rėkiau, tėtis akimirksniu mane patraukė ir ištiesęs ginklą ketino nušauti į žmogų panašią būtybę. Mačiau padaro akis, juodos, šaltos tarsi dvi atsivėrusios skylės kurios mane bandė įsitraukti.

Tėtis šovė, du, tris, keturis kartus, bet žmogysta vis atsikeldavo. Mama buvo tarsi suparalyžiuota, maniau ji taip pat kaip ir aš buvo išsigandusi, bet dabar viskas atrodė kitaip. Ji stebėjo ir žiūrėjo ką padarysiu. Nesulaukusi to ko ji tikėjosi, galiausiai nusitraukė savo apyrankę ir jos rankose susiformavęs durklas susmigo į demono krūtinę. Tą dieną ji stipriai suspaudė mano riešus ir įdėmiai pažvelgė į mane. „Helena, pabaisos tikros ir jos medžios tave."

Išnėrusi iš vandens godžiai įtraukiau į plaučius oro, pajutau kaip stipriai daužėsi krūtinėje širdis. Mama stovėjo ir mane stebėjo tarsi kažko laukdama. Uždėjau ranką ant krūtinės ir bandžiau nurimti. Tikriausiai niekada nesužinosiu ko ji iš tiesų laukė.

- Panele, Helena. – Krūptelėjau ir akimirksniu atsisukau į Morganą kuri išdygo tarsi iš po žemių. – Jūsų laukia Adrianas.

- Taip, tuoj ateisiu, - burbtelėjau ir pastvėrus šiltą audinį į jį įsisukau. – Ar gali man atnešti kokia nors suknelę?

- Aš jau viską paruošiau, ar norėtumėte, kad sutvarkyčiau jūsų plaukus?

- Nebūtina, - papurčiau galvą. – Pasakyk Adrianui, kad aš susitvarkiusi jį įleisiu.

Merginai linktelėjus ir palikus mane vieną grįžau į kambarį kur tvarkingai ant lovos radau padėtą suknelę. Audinys atrodė lengvas, o šviesiai melsva spalva priminė mano akis. Atsargiai pakėliau suknelę ir nusimetusi audinį nuo savo vis dar drėgno kūno užsivilkau lengva audinį. Suknelė nedengė mano pečių, bet turėjo ilgas platėjančias rankoves, o audinys ties apačia šviesėjo kol susiliejo su balta spalva. Juosmuo tarsi koks diržas buvo išpuoštas mažyčiais blizgančiais deimantukais. Pirštais perbraukiau per savo kaklą ir užčiuopusi mamos grandinėlę ją stipriai suspaudžiau. Tai buvo vienintelis tikras daiktas kuris man priminė ją. Siaubinga, žiaurią kalę kuri niekada gyvenime nebuvo pasakiusi kaip stipriai myli bei didžiuojasi savo dukra.

Sukišau pirštus į vis dar drėgnus plaukus ir pasigailėjau jog atsisakiau Morganos paslaugų. Dabar atrodysiu kaip išsipūtęs pudelis. Nusijuokusi pastvėriau batelius ir ant viršaus užsidėjau Gajos duotą šiltą kailio apsiaustą. tai buvo geriau nei megztinis, bet aš jau buvau pradėjusi pasiilgti džinsų ir patogių sportinių patelių.

Atsargiai prisiartinau prie durų ir jas atvėrusi nužvelgiau prie sienos stovintį tamsiaplaukį. Adrianas lėtai pakėlė į mane savo pilkas akis ir aš galėjau prisiekti, jog ten matau kibirkštis. Akimirką net užmiršau jog esu sulaikiusi kvėpavimą  ir kai iškvėpiau pajutau ledinį šaltį kuris perėjo per mano nugarą.