Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

40. Dalis

Mokyklos išleistuves įsivaizdavau visiškai kitaip. Nepriminė nieko ką būčiau mačiusi per filmus ar serialus. O įsivaizdavau lyg eičiau į kokį pokylį. Visai kaip pelenė.
Visi stovėjome kiek toliau nuo mokyklos stovėjimo aikštelės, kad niekas nepastebėtų jog atvykome kiek kitaip nei visi. Sorenas perkėlė mus į vietą ir kartu patraukėme į mokyklą kurią supo kiti išleistuvių vakaro moksleiviai. Aš net pasijaučiau pernelyg išsipusčiusi, o taip norėjau padaryti gera įspūdį Gajai. Tačiau mergina regis ir taip buvo sužavėta. Ypač faktu jog kiekvienas norintis gali lankyti pamokas ir mokytis rašyti, bei skaityti.
Įsikibusi į Soreno parankę kartu su kitais žingsniavau link įėjimo. Dauguma merginų vilkėjo paprastas trumputes sukneles, kitos atėjo net su džinsais, o vaikinai iš ties nesivargino užsidėti baltų marškinių ir kostiumų. Tačiau nei vienas iš mūsų grupelės neatrodė jog jaustųsi nejaukiai. Net ir Džiulia kuri droviai įsikibusi į Adriano ranką jam pasakojo savo mėgstamiausias pamokas ir ką norėtų studijuoti vėliau. Kaip jai pasisekė, ji jau įstojo į geriausia šalies universitetą ir mudvi vargiai galėsime pasimatyti.
Kai įėjome pro dvivietes duris kurios vargiai buvo papuoštos. Penki balionai kurie dar buvo likę sveiki, ir ant žemės numesta nedidelė rožių puokštė. Pavarčiau akis visiškai nusivylusi. Net ir aš būčiau suorganizavusi geriau.
Prieš įeinant į salę mus pasitiko mokyklos fotografas. Nė nelaukdamas kol pradėsime pozuoti jis greitai nufotografavo įeinančias poras ir nuslinko sau į salę aiškiai mirštantis iš nuobodulio. Net ir aš pradėjau gailėtis jog čia atsigrūdau.
- Kas nutiko?- pasidomėjo Džiulia prisislinkus arčiau.
- Tikėjausi kažko... – numykiau dairydamasi po visą salę. – Kito?
Čia buvo susirinkę tikrai ne vien išleistuvių dalyviai, bet ir jaunesnių klasių moksleiviai kurie lūkuriavo grupelėmis. Prie pailgo stalo ant kurio buvo sukrauti užkandžiai sėdėjo keli mokytojai kurie tikriausiai buvo priversti prižiūrėti, kad paaugliai neįsismarkautų, bet net ir jie atrodė baigia numirti iš nuobodulio.
Salė atrodė geriau nei tikėjausi. Daugiau balionų, mėlynų kaspinų, bei šokių aikštelė kurioje lingavo vos kelios merginos. Aiškiai apsvaigusios nes nenustodamos kikeno ir lingavo lyg palmės.
- Sveika Džiulia, - prie mūsų priėjo Karteris ir nuvėrė mūsų grupelę. – Kas tavo draugai?
Draugė suspaudė lūpas ir nervinai nubraukė vieną plaukų sruogą į šoną. Tas prakeiktas pašlemėkas ją įskaudino, negana to bandė ją priversti grįžti pas jį. Neva jiedu abu pateko į tą patį universitetą ir būtų gerai jeigu jie liktų kartu. Ačiū dievui mano draugei užteko proto pasiųsti jį toli. Tačiau vis dar galėjau matyti kaip ją skaudina Karterio būvimas šalia.
- Gerai, mažute, pasismaginai dabar gali grįžti pas mane. – jis pabandė ją pastverti už rankos, tačiau Adrianas mikliai patraukė Džiulia už savęs. – Klausyk, kad ir kiek mano mažutė tau sumokėjo, aš sumokėsiu dvigubai jog dingtum man iš akių, sutarta?
Pajutau kaip ore pradeda sklisti dūmų kvapas ir Adriano kumščiai susispaudžia. Tik to betrūktų jeigu vaikinas neapskaičiavęs savo jėgos perlaužtų Karterį per pusę.
Visas mano kūnas net įsitempė ir kai drakonas žengė į priekį ant jo peties nusileido Tairo ranka. Vyras papurtė galvą ir Adrianas sukandęs dantis atsitraukė.
- Dink iš čia, kirmine. – ištarė drakonų karalius žiūrėdamas į vaikino akis ir tas akimirką sustingo.
- Tu, - sušnabždėjo Karteris bandydamas suregzti sakinį. – Tu esi... – murmėjo jis aiškiai apimtas baimės ir aš nesusilaikiusi pradėjau juoktis.
Karteris kone griūdamas pasišalino ir įtampa kaip mat atlėgo. Aris nusivedė Ferija šokti, po jo ėjo Adrianas su Džiulia, o Gaja nuėjo prie stalo su užkandžiais. Tairas laikėsi atstumo tačiau nenuleido žvilgsnio kuris sekiojo kiekvieną merginos žingsnį.
Pajutau šilumą ir kaip mat atsisukau į Soreną. Vaikinas šypsojosi ir prisitraukęs arčiau nusitempė į šokių aikštelę. Turėjau atsipalaiduoti, tačiau čia buvo tiek daug parazitų kurie mane blaškė. Niekaip negalėjau susikaupti ir galiausiai pajutau kaip mano kakta pradeda bėgti prakaitas. Šūdas, sugadinsiu visa makiažą.
- Nurimk, - vaikinas priglaudė savo lūpas prie mano ausies, bet man buvo taip sunku susikoncentruoti į jo balsą. Čia buvo mažiausiai penki parazitai kurie maitinosi žmonėmis. Tarp jų pastebėjau ir Haną.
Mergina atrodė klaikiai. Suknelė kuri turėjo aptempti jos kūną atrodė lyg būtų užkabinta ant skeleto. Praradę žvilgesį plaukai kurie jau buvo išsileidę iš jos kuodo. Net ir makiažas negalėjo paslėpti jos pavargusių akių ir išryškėjusių skruostikaulių. O ant jos pečių sėdėjo didžiulis parazitas kuris ją ėdė dieną naktį. O blogiausia tai, kad ji tą žinojo ir nieko negalėjo padaryti. Ji nežinojo kaip kovoti su tais parazitais ir aš norėjau jai kaip nors padėti, tačiau savo apyrankę jau buvau padovanojusi Gajai.
- Tu ją pažįsti?- išblaškė mano mintis Sorenas ir aš greitai linktelėjau.
- Ji juos mato, bet be ginklo ji niekada jų nenužudys.
- Ji turi demonų kraujo, - tarstelėjo jis nubraukdamas mano plaukus. – Net ir puskraujai gali iššaukti ginklą. Nori jai padėti?
Nebuvau tikra ar noriu, tačiau man buvo jos gaila ir jeigu man kas nors nutiks, kas be manęs daugiau pasirūpins kitais?
Sorenui užteko mano žvilgsnio ir jis nuskubėjo prie Hanos. Nusukusi žvilgsni pradėjau dairytis savo draugų. Gaja sėdėjo ant vienos iš kėdžių ir stebėjo šokančius kurių buvo vos kelios poros įskaitant Džiulia su Adrianu ir Arį su Ferija. Norėjau prieiti prie jos, bet užteko pažvelgti į Tairą ir nusprendžiau jog reikia kažko imtis.
Vyras stovėjo atsirėmęs į sieną ir susidėjęs rankas ant krūtinės nužiūrinėjo kiekvieną vaikiną kuris drįsdavo bent pažvelgti į Gajos pusę. Atrodė lyg plėšrūnas tykantis savo grobio. Mane net nupurtė šiurpas tačiau nuvijau tai į šalį ir atsistojau šalia jo. Net ir dabar, be savo karūnos ir prabangių drabužių jis atrodė kaip tikras karalius. Tairas turėjo tokia stipria aurą jog nuo jo dvelkė galia.
- Eik pas ją, - paraginau aš.
- Ji nenori su manimi kalbėti.
- Tairai, tu esi karalius, ji tavo žmona. Taip, prisidirbai, bet nelauk kol viskas savaime išsispręs, nes to nebus. Pripažink jog susimovei ir nusileisk žemyn nuo savo siaubingai didžiulio ego kalno.
Tairas primerkęs savo auksines akis dėbtelėjo į mane, ir aš akimirką pamaniau peržengusi ribą. Tačiau čia jis buvo ne karalius, todėl iškėliau smakrą ir neketinau nusileisti.
Galiausiai vyras atsiduso ir pirštais perbraukęs per savo plaukus patraukė link Gajos.
Stebėjau juos kol vėl pajutau stiprų skausmą nugaroje. Tarsi kas peiliu braižytų dvi linijas. Sukandusi dantis pasimuisčiau tarsi tai padėtų ir bandžiau akimis rasti Soreną. Niekur negalėjau matyti demono todėl atsitraukiau nuo sienos ir išėjau iš salės. Kojos drebėjo, o mano kaktą išmušė šaltas prakaitas.
Sudrebėjau ir akimirką bandžiau suvaldyti emocijas. Skausmas stiprėjo, mano kvėpavimas darėsi vis sunkesnis ir aš suvokiau jog man reikia oro.
Čia buvo per daug žmonių, todėl patraukiau ant mokyklos stogo. Žinoma, durys buvo užrakintos, bet man neprireikė daug pastangų jas išlaužti. Vis tiek čia daugiau nebegrįšiu todėl nesijaudinau prisidaryti bėdų.
Kai į mane papūtė šaltas vėjas akimirką sustingau. Šaltis sukaustė mano kūną ir aš akimirką pamiršau apie skausmą nugaroje. Tik akimirką. Patraukiau tolyn kol galiausiai suklupau ir iš mano lūpų prasiveržė aimana.
Akis pradėjo graužti ašaros, kūnas drebėjo ir jaučiausi taip lyg kas laužytų mano stuburą.
- Hele, - karštis užplūdo mane akimirksniu ir aš pasukau galvą į Soreną kuris klūpėjo šalia manęs.
- Man skauda, - sugebėjau ištarti pro sukąstus dantis. – Nesuprantu...
- Sparnai, - paaiškino jis ir mano akys išsiplėtė iš siaubo. – Kvėpuok, kai pajusi skausmą atpalaiduok raumenis.
- Negaliu! – surikau ir išriečiau nugarą.
- Gali, - jis privertė mane atsiklaupti ir mano plaukai užkrito ant šlapio mano veido. – Dabar įkvėpk, ir kaip sakiau pajutusi skausmą atpalaiduok raumenis. Demonai gauna sparnus būdami jauni, pirmas kartas visada būna skausmingas.
Giliai įkvėpiau ir bandžiau daryti kaip jis sakė. Pajutusi skausmą atpalaidavau raumenis nors tą padaryti atrodė be galo sunku. Po kelių akimirkų man visgi pavyko ir Sorenas pasodino mane ant savo kelių. Pajutau kaip trapi medžiaga plyšta ir vaikinas gretai pastatęs mane ant kojų atsitraukė. Tą akimirką kažkas manyje sprogo. Keistas jausmas, tarsi palengvėjimas. Sumirksėjau ir vėl pajutusi šaltą vėja kuris švelniai liečia mano sudrėkusi veidą atsipalaidavau.
- Jie nuostabūs, - susižavėjęs ištarė Sorenas ir aš pasukau galvą.
- Juodi, - ištariau negalėdama patikėti. – Kodėl jie juodi?
Panika kirto mane netikėtai. Širdis taip stipriai daužėsi krūtinėje jog buvo sunku įkvėpti. Mano sparnai juodi. Ne, kodėl jie juodi? Kodėl ne balti? Kodėl paveldėjau sparnus iš tėvo? Ar tai reiškia, kad aš daugiau demonė?
- Helena? – krūptelėjau ir svirduliuodama žengiau atgal, visai netoli krašto. – Nurimk.
- Kodėl jie juodi? – ašaros nuriedėjo žemyn ir aš suvokiau jog nejaučiu sparnų svorio. – Aš demonė ar ne?
- Tavo sparnai nuostabūs, jie tobuli, - jis ištiesė ranką. – Tu nesi mažiau angelas turėdama juodus sparnus. Ateik, parodysiu kaip juos suskleisti.
Linktelėjau ir paėmiau jo ranką. Nuo prisilietimo pasijutau geriau. Sorenas pirštais perbraukė per mano sparnus ir pats išskleidė savo. Kelis kartus parodė kaip juos suskleisti, o tada pabandžiau aš. Jis pažadėjo, jog vėliau pamokys mane skraidyti.
Aš turėjau sparnus. Tikrus sparnus ir galėjau skraidyti. Baimė ir panika dėl juodų sparnų pradingo ir aš pradėjau galvoti jog tai nėra jau taip blogai. Juk kažką tikrai turėjau paveldėti iš Zeto.
- Kas čia vyksta? – pažvelgiau į savo draugus kurie dabar stovėjo vos per kelis metrus nuo mūsų.
- Hele pasirodo turi sparnus, - paaiškino Sorenas ir visi išskyrus demonus regis buvo likę nustebę.
Tairas kilstelėjo antakius, Gaja užsidengė burną. Mano geriausia draugė kelis kartus sumirksėjo regis vis dar bandydama tai suvirškinti, o Adrianas pasitrynė kaklą aiškiai vengdamas mano žvilgsnio.
- Jie juodi, - greitai pridūriau aš.
- Jėga, - šūktelėjo Džiulia. - Kaip aš norėčiau turėti sparnus.
- Aš galėčiau tave paskraidinti, - atsargiai tarstelėjo Adrianas.
- Prasta mintis, - įsiterpė Tairas. – Sveikinu Helena, dabar kai atvyksi į mano pasaulį bent jau liksi sausa.
- Nejuokinga, - kumštelėjau Sorenui kuris vos gaudė orą.
- Pati kalta, juk liepiau į mane įsikibti.
- Bet nesakei, kad turi sparnus.
- Aš juk demonas, - pavartė akis jis ir visi pradėjo juoktis.
Buvo taip gera matyti juos visus gerai sutariant. Net ir Tairas dabar prie savęs spaudė Gaja. Regis jiedu pasikalbėjo. Šyptelėjau ir prisispaudžiau prie Soreno. Šią akimirką nenorėjau niekur kitur būti. Dar niekada nesijaučiau labiau gyva nei dabar. Turėjau draugus, šeima ir vaikiną kurį pamilau.
Iš dangaus pasipylė lietaus lašai ir aš pakėliau galvą. Nuaidėjo griaustinis ir Sorenas akimirksniu įsitempė. Nespėjau susigaudyti kai Ario rankose atsirado ginklas ir jis už savęs pastūmė Ferija.
Mudviejų su Sorenu žvilgsniai susitiko, ir tada pajutau smūgį. Aiktelėjau daugiau iš išgąsčio nei iš skausmo. Man prireikė kelių akimirkų suprasti, kad Sorenas mane sviedė į Tairą. Trenkiausi į tvirtą vyro krūtinę ir akimirką mane nudegino karštis.
Tairo raumenys įsitempė ir jis pastatęs mane ant kojų iš karto pastūmė už savęs kur stovėjo Gaja. Sorenas iškėlė ginklą ir tą akimirką iš dangaus nusileido demonai.
Dešimt, penkiolika, dvidešimt. Nustojau skaičiavusi nes užvirė siaubinga kova. Stovėjau prie sienos spausdama prie savęs Gaja. Šalia mūsų Ferija taip pat stovėjo kaip įbesta. Mačiau jos akyse baimę kuri vis didėjo ir aš žinojau, kad šią akimirką ji gailisi būdama su mumis.
Tairas pastvėręs metalinį pagalį kelis kartus trenkė demonui ir galiausiai jį privėrė įsmeigdamas metalą į demono širdį. Suriaumojęs jis puolė kitus.
-Hele! – suriko Džiulia ir aš išvydau draugę kuri atsidūrė viso sumaišties viduryje. Pasileidau bėgti ir tuomet  mano ranką suspaudė demonas. Nagais įsikibau į vyro odą, bet tai nepadėjo. Aiktelėjau kai vos per kelias sekundes vėl atsidūriau kitoje pusėje, o ant mano riešo kabėjo kaip koks aksesuaras demono likusi ranka. Nusipurčiusi ją patraukiau link išsigandusios draugės. Pastvėriau jos ranką ir prispaudžiau prie savęs. Dabar būtų pats laikas jeigu mano sparnai išsiskleistų, tuomet galėtume nusileisti nuo mokyklos stogo. Tačiau, kad ir kiek bandžiau nieko neįvyko.
Nuaidėjo dar vienas galingas smūgis ir aš paleidau Džiulia. Ji susverdėjusi vos nenukrito nuo stogo. Ją sugavo vienas iš demonų kuris iššiepęs dantis suspaudė draugės kūną.
- Gana! – nuaidėjo balsas ir man pradėjo drebėti keliai.
Iš dangaus nusileido pragaro valdovas. Visi sustingome tarsi būtume paveikti nežemiškos jėgos. Ne, viskas turėjo būti ne taip. Mes turėjome planą. Mes turėjome užverti pragaro vartus, o dabar pats pragaras nusileido į žemę.
- Gera tave matyti, Helena, - ištarė jis ir ištiesė man ranką. – Keliauk su manimi, mano būsima nuotaka ir jie visi gyvens.