Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

5. Dalis

( Ši istorija susiduria su kitos istorijos veikėjais kurią rašo autorė @MissisLuna  jos istorija "Drakonų slėnis:Paslapties šydas" dvi visiškai skirtingos istorijos kurios susikerta. Norint labiau suprasti vieną ar kitą istorija rekomenduojama skaityti abi.)

Aš atidžiai mokiausi apie demonus. Žinojau kokių rūšių jų yra ir ko galima būtų iš jų tikėtis. Demonai kurie maitinasi tokiomis kaip Hana yra vadinami žiurkėmis. Jie patenka į mūsų pasaulį per plyšius, nes jie yra maži parazitai kurie gali lengvai praslysti. Tačiau tokie demonai kaip tas kuris prieš akimirką mane stebėjo, turėjo gauti leidimą. Tas kas juos valdo turėjo leisti pareiti iš pragaro į žemę. Ir jis buvo čia, stovėjo ir žvelgė tiesiai į mane.

Turėjau sprukti, nuojauta kuždėjo, kad privalau grįžti namo ir papasakoti mamai ką mačiau net jeigu prisidarysiu bėdų tik sau. Bet vietoj to patraukiau į tą pusę kur dar neseniai mačiau tamsų pavidalą. Jis kone buvo susiliejęs su tamsa.

Mano širdis pradėjo daužytis, o šaltas vėjas braukė savo lediniais pirštais per mano odą ir taršė tamsius plaukus. Sukandau dantis ir suspaudžiau pirštus į kumštį. Negalėjau blaškytis nors dėl šalčio vos judinau kojas. Ėjau tolyn kol supratau, kad niekas mūsų čia nematys. Apgirtę paaugliai toliau linksminosi prie namo, o muzika galėjo visiškai užgožti būsimos kovos riksmus.

- Prisipažinsiu, tas vaikinas iš ties apgailėtinas. - krūptelėjau ir iš karto atsisukau. Nė neišgirdau kaip tas demonas prie manęs prisiartino.

- Ką? - nesupratusi nutraukiau grandinėlę pasiruošusi kovoti.

- Jis bandė tave apsvaiginti, o kai nepavyko nusitempė į savo kambarį ir ketino jėga su tavimi...

- Iš kur žinai? - išpjoviau žodžius ir suvokiau, kad jis mane stebėjo.

- Jeigu reikia mokytojo, aš su malonumu tave pamokysiu kaip bučiuotis ir net daugiau. - net tamsoje galėjau aiškiai matyti plačią jo šypseną. - Turėjau tūkstantį merginų, na po to tūkstančio nustojau skaičiuoti, - gūžtelėjo pečiais ir atsargiai pradėjo artintis prie manęs. - Galiu prisiekti, kad tau tikrai patiks.

- Tu šlykštus parazite, - sušnypščiau ir jis iškėlė rankas.

- Nebūtina manęs įžeidinėti. - jo juokas nuskambėjo prie pat mano ausies ir aš akimirksniu atsisukau. Jis buvo už manęs. - Atsargiai, jis aštrus. Nesusižeisk.

Ištiesiau durklą ir praskrodžiau orą. Jis lengvai atšoko ir susikišo rankas į džinsų kišenes. Manyje pradėjo kunkuliuoti pyktis, jis iš manęs tyčiojosi, erzino, o aš beviltiškai bandžiau jam smogti.

Užmerkiau akis ir pabandžiau atsipalaiduoti. Turėjau pritaikyti savo treniruotes tikroje kovoje, taip kaip mane mokė mama. Išgirdau kaip už manęs pradeda šlamenti žolė, giliai įkvėpusi atmerkiau akis ir smogiau. Norėdamas išsisukti nuo mano puolimo jis turėjo mane paliesti. Tą akimirką mane užliejo karštis. Jis suspaudė mano dešinį riešą ir aš sutrikusi spoksojau į jo tamsias akis.

Staiga jis paleido mano ranką ir atšokęs atgal pažvelgė į savo delną. Lyg negalėdamas patikėti jis suspaudė savo pirštus, o kai juos vėl atlenkė žengtelėjau atgal. Mano širdis vis dar siaubingai greitai trankėsi mano krūtinėje, o aš su baime stebėjau kaip jo rankose atsiranda ilgas tamsus kardas kuris kone susiliejo su jo patamsėjusia ranka. Lyg šešėliai būtų apsiviję iki pat jo alkūnės.

- Tu šalta, - sutrikęs prabilo, o tuomet jo veidą nušvietė plati šypsena. - Tai reiškiąs jog dėl tavęs neklydau. Tikrai esi jo dukra.

- Apie ką tu kalbi, šlykštus demone.