Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

7. Dalis

Jau kelias minutes, o gal valandas susmukusi ant žemės ir apglėbusi kelius žvelgiu į grindis. Ten dar visai neseniai buvo mano mama. Ar aš tiesiog viską išsigalvoju? Jeigu tai sapnas, aš negaliu pabusti.

Sorenas pats sugebėjo nusigauti iki sofos ir sunkiai alsuodamas jis bandė užspausti vis dar kraujuojančią žaizdą. Turėjau jam padėti, bet mintis, kad jis demonas mane atgrasė. Turėčiau jam leisti nusibaigti kaip šliužui koks jis ir buvo.

Atsistojau ir patraukiau į rūsį kuriame buvo visa medicinos dėžė prikimšta tvarsčių ir vaistų. Drebančiomis rankomis paėmiau visą dėžę ir grįžusi į svetainę numečiau ant žemės. Atsiklaupiau prie vaikino ir atsargiai pakėliau juodus marškinėlius. Iš žaizdos plūdo kraujas, keista kaip jis dar visiškai nenukraujavo, bet tikriausiai demonams reikia kur kas daugiau laiko nusibaigti, net ir netekus tiek daug kraujo.

Mes vis dar vilkėjome permirkusius drabužius ir vien apie tai pagalvojus pradėjau tirtėti iš šalčio. Nutraukiau jo odinę striukę ir pirštais prisiliečiau prie nuogų jo rankų. Užliejo šiluma o jo akių vokai krustelėjo. Širdies dūžiai pagreitėjo todėl susiėmiau ir nutraukiau marškinėlius. Nors ir kaip troškau jausti kuo ilgiau tą karštį, pirmiausia reikėjo jį sulopyti.

Paėmiau didžiulį tvarstį ir užspaudusi žaizdą užklijavau keturiomis juostomis ir atitraukiau savo kruvinus pirštus. Negalėjau daugiau blaiviai mąstyti. Man reikėjo prisiliesti prie jo kūno ir vėl pajusti šilumą, bet tuomet ištraukiau iš galinės džinsų kišenės mamos pakabuką ir suvokiau, kad tai nėra sapnas. Mano mamą nužudė demonai, o vienas jų dabar yra mano namuose.

- Turėčiau tave nužudyti, o ne tvarstyti, - sušnypščiau atsitraukdama. – Taviškiai nužudė mano mamą.

- Kas jau kas, bet maniškiai prie tavo motinos nesiartintų nė per kelis kilometrus, - vyptelėjo jis sunkiai pakeldamas akis. Jo kaktą vagojo prakaito lašeliai, o kvėpavimas atrodė toks skausmingas ir sunkus jog vieną akimirką tikrai norėjau jį užjausti. – Maniškiai būtų ją sukapoję gabalais, o tuo labiau nebūtų tvarkę padarytos netvarkos.

- Netikiu, viskas kas išeina iš tavo burnos tėra melas.

- Ar ką nors keisto pastebėjai prie kūno?

- Be kraujo? – nusijuokiau nors visai nebuvo juokinga. – Trys plunksnos. Baltos.

- Tai taviškių darbas,  - dusliu balsu ištarė ir atrėmė nugarą į sofos atlošą.

- Maniškių?

- Angelų. Trys plunksnos yra perspėjimas, reiškiąs bus trys aukos.

- Perspėjimas? Kam?

- Na jeigu tavo mamytė arkangelė pakratė kojas dėl ko aš labai abejoju, tai turėjo būti skirta tau. Kiek buvo aukų?

- Jie nužudė mano tėtį prieš septynis metus, - susiėmiau už galvos ir jaučiau kaip pradeda spengti ausyse. – Prie jo kūno radau tokias pat plunksnas. Nori pasakyti, kad angelai nužudė mano tėvus?

Vaikinas apsilaižė lūpas ir jo galva nusviro. Na jau ne, jis dabar negali numirti. Nubėgau iki virtuvės ir įpyliau vandens į stiklinę. Grįžusi akimirką sudvejojau nes turėjau prie jo prisiliesti, bet vien nuo tos minties kojos pačios pradėjo mane nešti link jo. Aš troškau vėl pajusti šilumą ir to niekaip nebūčiau galėjusi paneigti.

Prikišau stiklinę jam prie lūpų ir vos susitvardžiau jam nevožusi. Vanduo bėgo per jo lūpas ir aš stebėjau kaip nedidelė srovelė nuvarva jo smakru žemyn. Suėmiau jo galvą ir šiek tiek papurčiau. Vaikinas atsiduso ir praplėšęs akis sudejavo. Jam skaudėjo, gerai, tegu nemano, kad taip lengvai išsisuks. Po to kai išgausiu viską ko man reikia aš jam suteiksiu dar ne tokių kančių.