Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

37. Dalis

Mano smegenys dirbo taip greitai jog net sukandau dantis. Turėjau kažką sugalvoti, bet kokį melą kuris pateisintų viską kas čia vyksta. Tačiau pažvelgus į jos mėlynas akis suspaudžiau ledinius pirštus.

Džiulios lūpą virpėjo, o paraudusios akys buvo pilnos ašarų. Ji nedrąsiai žengė pirmyn, o kai pirma ašara nuriedėjo žemyn puolė man į glėbį. Iš jos lūpų išsprūdo kūkčiojimas ir aš pasijutau dar blogiau. Švelniai perbraukiau per šviesius jos pelenų spalvos plaukus ir laukiau kol ji nusiramins. Jaučiausi šūdinai. Ji buvo geriausia mano draugė, o aš nuo jos slėpiau tiek daug. Kažkuriuo metu tikėjausi jog ji mane pamirš ir tas skausmas išnyks, tačiau dabar suvokiau kaip stipriai klydau.

- Maniau daugiau tavęs nebepamatysiu, - ji staiga atsiplėšė ir suspaudė mano rankas. Jai nerūpėjo jog mano pirštai lediniai, ji niekada neklausinėjo kodėl aš kitokia. - Maniau jog tavo psichopatė mama tave kur nors uždarė.

- Psichopatė? - grėsmingas mamos balsas privertė mane krūptelėti ir aš lėtai pasukau galvą. Koridoriuje buvo tik mano tėvai. - Leisk man ištrinti jos atmintį, - ji žengė arčiau, tačiau aš nė neketinau trauktis į šalį.

- Niekas nieko netrins, - išrėžiau pro sukąstus dantis.

- Helena, dabar tam neturime laiko, ji tik žmogus.

- Ji geriausia mano draugė, - paprieštaravau ir mano žvilgsnis nuslydo į Zetą. - Ji privalo žinoti tiesą.

- Apie ką tu kalbi, Hele?

Pažvelgiau į Džiulia ir suspaudusi jos pirštus dvejojau. Nežinojau kaip ji tai priims, bet nebegalėjau daugiau meluoti. Ji visada mane palaikė, buvo šalia kai galėjo būti su kitais populiariais moksleiviais. Ji buvo graži ir protinga, o jos širdis kaip angelo, tik ne tokių kokius man teko sutikti.

- Žinau jog tai skambės keistai, - papurčiau galvą ir giliai įkvėpiau. - Gal labiau tiktų žodis beprotiškai, bet aš nesu žmogus.

Kelios ilgos sekundės, o mano geriausia draugė į mane spoksojo taip lyg aš būčiau pasakiusi jog laimėjau loterijoje. Kilstelėjau antakius ir dar man nespėjus prabilti ji mane ir vėl apkabino. Kai po kelių akimirkų atsitraukė, nusibraukė ašaras ir palietė mano skruostą.

- Žinau, - sušnabždėjo ji.

- Žinai? - kilstelėjau antakį ir ji entuziastiškai linktelėjo.

- Man nesvarbu tu ateivis, fėja, ar vilkolakė, nors visad įtariau jog esi vampyrė.

- Ką? - išsprūdo juokas ir draugė sumirksėjusi linktelėjo.

- Na taip, tu be galo graži, tavo oda šalta ir tu visad dingsti viduryje pamokos, be to esi labai stipri ir...

- Aš ne vampyrė.

- Gerai, tuomet kas tu?

Pažvelgiau į abu savo tėvus. Motina kuri niekada manęs nemylėjo ir tėvą kuris bandė mane nužudyti. Tobuli tėvai, galėtų pretenduoti į geriausių tėvų titulą iš kito galo.

- Aš, - prikandau lūpą prisiminus kaip Sorenas pirmą kartą mane pavadino. - Mano tėvas demonas, o mama angelas.

- Arkangelė, - pataisė ji ir aš pavarčiau akis.

- Tu pusiau angelas pusiau demonas?

- Taip, - stebėjau kaip jos akys išsiplečia, o tuomet ji linktelėjusi spūstelėjo mano pirštus.

- Man nesvarbu kas tu, - ji papurtė galvą ir nusišypsojo. Buvau pasiilgusi jos šypsenos, pokalbių iki pat vidurnakčio, pasiilgau savo geriausios draugės. - Tu geriausia mano draugė, Hele, visada tokia būsi.