Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

11. Dalis

Buvau pripratusi prie tylos, šaltis buvo man kaip oras, o pagiežos ir pikti žvilgsniai visada mane lydėdavo. Tokia mane užaugino, ir kitokia nemokėjau būti. Turėjau instinktą išgyventi, ir neketinau pasiduoti be kovos.

Slinko minutės, valandos ir aš net buvau pamiršusi jog Tairas liepė mano sargui duoti man maisto ir drabužių. Būčiau nekaltinusi jo, jeigu vaikinas būtų nepasirodęs. Tikriausiai ne juokais jį įsiutinau, bei apkartinau jo valandas. Tačiau kai jis pasirodė akimirksniu pašokau ant kojų ir apglėbiau savo liauną liemenį. Visas mano kūnas virpėjo ir aš jaučiau pro drėgnas sienas pučiantį vėją. Net jeigu to vėjo ir nebuvo, mano jutimai buvo kur kas aštresni kalbant apie šilumą.

- Judinkis, - pasirodęs Adrianas atvėrė metalines grotas ir aš žengtelėjau atgal. Suspaudusi lūpas į ploną linija stebėjau jo primerktas pilkas akis ir ieškojau jo rankose kokio nors ginklo. – Ateik, neturiu visos dienos, - burbtelėjo jis staiga atsidūręs prie manęs ir pastvėrė už alkūnės.

- Galiu eiti ir pati, - pabandžiau nusipurtyti jo ranką, bet gniaužtai suspaudė mane stipriau. – Pradedu manyti, kad tau visai malonu mane graibyti, - jam kilstelėjus antakius pavarčiau akis. – Mane liesti, - paaiškinau ir jis akimirksniu atsitraukė.

Velnias, nė nesitikėjau, kad jis nuo manęs atsitrauks. Nors ir kokia silpna šiluma ėjo nuo jo, tai buvo geriau nei stingdantis šaltis.  Tas prakeiktas mano liežuvis. Pati negalvodama sulyginau mūsų žingsnius ir įsikibau į jo ranką. Akimirką Adrianas sutrikęs spoksojo į mano pirštus kurie spaudė jo delną ir susiraukęs dėbtelėjo į mane. Šūdas, net nežinojau ką pasakyti, todėl greitai nusukau žvilgsnį ir nurijau seiles.

- Man šalta, - sumurmėjau, - o nuo tavęs ir visų čia esančių padarų mano kūną užlieja menka, bet iš ties maloni šiluma, tad nebespoksok ir vesk mane į kambarį.

Vaikinas nieko daugiau neatsakė, tik suspaudė mano pirštus ir pradėjo tempti pirmyn. Judėjau kaip koks sustingęs robotas. Jau net norėjau leptelti juokelį, bet laiku susitvardžiau prisiminusi kokia ši vieta skurdi. Jokio televizoriaus, radijo, kompiuterio, madų žurnalų. Jokių kamerų tik šalti rūmai ir daugybę... seksualių vyrų? Pro mus praėjo keli vyrai vilkintys tokia pat uniformą kaip ir Adrianas ir jie visi buvo tokie patrauklūs. Kodėl mano mokykloje visi vaikinai baisuoliai arba be smegenų? Jeigu jie būtų iš mano pasaulio juos iš karto atakuotų ne tik senos bobos, bet ir vedusios bei garbingos moterys. Tokiems vyrams sunku atsispirti, o jie net nebuvo žmonės.

Ši vieta kaip didžiulis labirintas, nė nesuvokiau kur einame tiesiog leidausi vedama. Daugybę laiptų, posūkių ir milžiniški langai pro kuriuos atsivėrė nuostabus vaizdas į sodą. Na gal ir neblogai.

Adrianas sustojo prie medinių durų ir atvėręs paragino mane žengti į vidų. Dvejojau manydama, kad jis mane atvedė į kankinimų kambarį, bet kai apsidairiau mano veidą nušvietė susižavėjimas. Tai prilygo šešių žvaigždučių viešbučiui kuriuos mačiau per vieną iš televizijos laidų.

Čia kvėpėjo prabanga. Didžiulė lova su baldakimu, ant viršaus raudona, žemę siekiantis užtiesalas ant kurio buvo prikrauta daugybę mažų pagalvėlių. Visai kaip serialuose apie viduramžius. Didelė medinė komoda išraižyta kažkokiais piešiniais. Milžiniška raudona spinta, o prie jos dviejų metrų veidrodis. Kambarys buvo didžiulis, tamsiai rudas kilimas, arbatos staliukas su patiekta arbata ir maistu. Net seilės susikaupė bespoksant į maistą.

Žengiau kelis žingsnius vis dar apsvaigusi nuo grožio kai iš kitos patalpos išlindo žemutė šviesiaplaukė. Ji nuleidusi akis žvelgė į savo pirštus ir aš mečiau žvilgsnį į Adianą. Tas apėjęs mane pastvėrė kažkokį pakabintą skudurą ir sviedė tiesiai į mane.