Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

8 Dalis

Prisiminimai net ir po daugybės metų gali skaudžiai įdrėksti. Stengdavausi kuo mažiau apie tai galvoti, bet kartais tiesiog nesugebėdavau ir leisdavau jiems sugrįžti ir vėl mane kankinti. Kaip ir šį kartą. Gulėjau susirietusi lovoje apsiklojusi antklodę ir bandžiau sušilti. Deja, jaučiau tik šaltį ir vis didėjančią skylę savo ledinėje sieloje.

Aš visada gerai mokiausi. Buvau geriausia ne tik savo klasėje, bet ir visoje mokykloje. Galėjau įstoti į krepšinio ar tinklinio komandas. Galėjau būti klasės prezidentė, bet visas mano viltis sumenkino mama. Jei nereikėjo, kad gerai mokyčiausi, kad turėčiau užsiėmimų. Ji nenorėjo, kad turėčiau draugų, ją erzindavo Džiulia. Viskas ko ji troško tai ginklo, paklusnaus ir be jokių klausimų vykdančio jos paliepimą. Bet nors mano siela ir buvo šalta, aš turėjau jausmus. Tačiau tik dabar suvokiau, kad tai ne aš buvau ledo karalienė, o ji, mano mama Kara.

Išlipau iš lovos ir susiradusi namų telefoną surinkau geriausios draugės numerį. Buvo antra valanda nakties, bet vyliausi, kad Džiulia atsilieps. Dabar man tikrai reikėjo išgirsti jos balsą. Ji buvo vienintelė mano draugė todėl pasiryžau pasakyti tiesą.

Po penkto pyptelėjimo ji atsiliepė.

- Nesakyk, kad pramiegojau, -sumurmėjo ji ir tai sukėlė man šypseną.

- Ne, dabar tik antra nakties.

- Nuostabu, tai gal paskambink septinta, - pasiūlė ji. - Palauk, Hele?! - teko net patraukti telefoną nuo ausies. - Hele, tu gyva? Tave prigavo mama? Ar turėčiau pasirūpinti apsauga?

Ir staiga visas noras pasakyti tiesą išgaravo. Pajutau gumulą gerklėje kuris neleido prabilti. Melas slidus, kartą pamelavus gali būti sunku pasakyti tiesą. O ir ta tiesa paprastiems žmonėms atrodytų beprotiška. „Klausyk Džiuli, aš esu demonų medžiotoja, mano mama arkangelė, o tėvas demonas. O aš kažkoks nesusipratimas, net pati nežinau kas esu. O dabar kai mano mama nužudyta, aš pasirįžau kartu su staiga atsiradusiu beprotiškai patraukliu demonu nusitrenkti į pragarą ir velniai žino ko man iš tiesų ten reikia. Susitiksiu su valdovu, atkeršysiu angelams, o tada galėsiu grįžti atgal į savo sumauta gyvenimą." Argi tai neskamba beprotiškai?

- Ji tave pričiupo ar ne? - atsiduso ji ir aš sumirksėjusi pasitryniau skaudantį kaklą.

- Ne, mama manęs nepagavo, - užsimerkiau ir stipriai suspaudžiau mobilųjį. - Iš pat ryto išvykstu pas senelius, tik norėjau pranešti, kad nesijaudintum.

- Ak taip, jokio interneto ir jokios civilizacijos, tai kančia.

Paprastai nusijuokčiau iš jos juokelių, bet dabar buvo visiškai nejuokinga.

- Bet išleistuvėse pasirodysi ar ne? - išleistuvės po mėnesio, bet aš nežinojau kiek laiko užtruksiu pragare.

- Žinoma, - pabandžiau nusišypsoti, jog balsas skambėtų įtikinamai, bet tai iš ties kvaila. - Po mėnesio pasimatysim, - žinoma jeigu išgyvensiu.

- Myliu tave, - sušnabždėjo draugė. - Gerai praleisk laiką.

Numygau mygtuką ir numečiau telefoną ant lovos. Pajutau kaip skruostu rieda šaltos ašaros. Nekenčiau verkti, nes ašaros ant mano odos buvo tokios šaltos, lyg kas nagais braižytų visą skruostą. Greitai jas nusišluosčiusi suspaudžiau šiltą megztinio medžiagą ir bandžiau galvoti apie ką nors šilto, bet viskas kas lindo į galvą tai prakeiktas demoniūkštis mano svetainėje.

- Ar tik ne apie mane galvoji? - krūptelėjusi atsisukau ir jau ketinau nutraukti apyrankę, bet susivaldžiau.

- Ką darai mano kambaryje? - sušnypščiau atsargiai jį nužvelgdama lyg jis keltų grėsmę.