Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

10. Dalis

Aš visada bijojau tamsos ir didelių neapšviestų patalpų. Ten visada slėpdavosi monstrai kurie ketindavo pasimaitinti manimi. Kartą pasakiau apie savo baimes mamai. Buvau vaikas, vienuolikos metų mergaitė kuri bijodavo net užmerkti akis nes košmarai virsdavo tikri. Tą vakarą mama palaukė iki vidurnakčio, o tuomet įsiveržusi į kambarį nutempė mane į rūsį ir ten uždarė. Be jokios šviesos spindulėlio, be jokio ginklo. Tik aš, tamsa ir monstrai kurie atėjo pajutę mano skausmą, emocijas ir baimes. Draskiau nagais duris, rėkiau iš visų plaučių, bet niekas neatėjo, niekas manęs neišgelbėjo.

Kai ryte mama atvėrė duris aš be jokių emocijų gulėjau ant grindų. Mano veidas visas buvo drėgnas nuo ašarų, plaukai susivėlę, o nagai nulūžę ir pasruvę krauju pirštai. Tada ji man nusišypsojo, pakėlė ant kojų ir labai gražiai paklausė. „Helena, ar dar bijai tamsos?“ galbūt mane stingęs šaltis neleido emocijoms prasiveržti, o gal aš tiesiog suvokiau, jog pasakius tiesą ji vėl mane uždarys. Tą akimirką mano gyvenimas nubluko ir aš tą suvokiau.

Dabar vėl buvau uždaryta tamsoje. Kažkokioje drėgnoje skylėje su grotomis. Buvau įmesta kaip kokia žiurkė kuri bandė pabėgti iš savo narvelio. Negalėjau palūžti ir leisti emocijoms mane užvaldyti. Sėdėjau ant žemės apsikabinusi savo kelius ir atsargiai žvelgiau į už grotų stovintį vaikiną. Adrianas, mano siaubingos kameros sargas.

- Turiu teisę į advokatą, - pakilau ant kojų ir pasigailėjau, ledinis šaltis perėjo per visą mano kūną ir aš sukandau dantis. – Ar girdi? Kadangi neišgaliu jo nusisamdyti, privalot man duoti valstybinį.

- Ką tu čia tauški? – jis papurtė galvą lyg mano balsas jį vargintų. – Tu neturi jokių teisių.

- Puiku, nereikia advokato, bent leisk paskambinti.

- Paskambinti?

- Taip, man reikia telefono. – ir tik dabar pagalvojau, kad neturiu Soreno telefono numerio, kaip aš jam paskambinsiu?

- Nežinau kas tai yra, bet tu jo negausi.

- Velnias, jūs neturit telefono? O internetą turit? Kompiuterį? Dieve bent radiją?

Vaikino tyla ir keistas žvilgsnis viską pasakė. Na ir kankynė, čia blogiau nei mano pasaulyje. Čia žmonės iš ties kenčia. Šūdas, neištversiu nė vienos suknistos dienos. Kur po velnių tas idiotas kai man jo taip reikia?

- Gerai, bent jau žurnalų gal gali atnešti?

- Kalbi kažkokias nesąmones ir aš nesuprantu, aišku? – sukandęs dantis tamsiaplaukis prisišliejo prie grotų ir aš susiėmiau už drėgnų savo plaukų.

- Aš mirsiu, - susmukau prie sienos. Na ir sekasi. – Prašau, išleisk mane.

- Sėdėsi čia tol kol Jo Didenybė nepanorės kitaip.

- Tegu eina jis velniop! Prakeiktas šunsnukis! Nekenčiu jo ir visos šios sumautos vietos, išleisk mane!

- Nutilk, ir nedrįsk taip kalbėti! – atkirto vaikinas aiškiai parodydamas savo nepasitenkinimą.

Tačiau šūkavau be reikalo. Adrianas tik stipriai suspaudė lūpas ir atsisukęs susmuko prie sienos. Nė akimirkos nenuleido nuo manęs savo keisto žvilgsnio. Galėjau prisiekti, kad jam trūkinėja nervų ląstelės.  O tas žvilgsnis troško mane užčiaupti. Tačiau jame buvo dar kažkas. Negalėjau suprasti kas, bet atrodė lyg jame gyventu žvėris kuris trokšta ištrūkti.

Sukišau pirštus į savo drėgnus plaukus ir nuleidusi galvą giliai įkvėpiau. Galėjau viltis, kad Sorenas manęs nepamirš. Juk jam buvau reikalinga. Jis turi pristatyti mane valdovui, todėl nepaliks. Bent jau to labai tikėjausi.