Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

30. Dalis

 Kai mano kojos galiausiai palietė tvirtą pagrindą susverdėjau ir pajutau kaip kūnas visiškai atsipalaiduoja. Jeigu ne tvirta Aro ranka kuri sugriebė mane, jau būčiau palietusi nosimi asfaltą. Akimirką trūkusi tyla nutrūko ir aš sutrikusi pažvelgiau į šviesiaplaukę demonę kuri apimta isterijos atsiplėšė nuo Soreno. Kūkčiodama ji purtė galvą ir traukėsi nuo mūsų kuo toliau tarsi būtume galėję ją nuskriausti.

- Ką tu padarei? - šaukė ji purtydama galvą. - Gražink mane atgal, tuojau pat!

- Ferija, - grėsmingas demono balsas privertė mane įsitempti.

- Neturėjai teisės, - toliau šaukė ji susikišus pirštus į savo plaukus. Net pasirodė jog ji bando juos nusirauti. - Jis mane užmuš, jis mane kankins.

Ji susmuko ant žemės, o aš pažvelgiau į bejausmį Soreną. Kurių galų jis ją pasiėmė kartu? Juk ji aiškiai nenorėjo čia būti. Žengiau arčiau, bet tamsiaplaukis metęs žvilgsnį į mane papurtė galvą ir akimirksniu atsidūrė prie šviesiaplaukės. Suėmęs ją už rankų pakėlė ant kojų ir gerai papurtė.

- Užsičiaupk, nes kitaip užčiaupsiu pats, aišku? - sušnypštė jis Ferijai į veidą ir ta suspaudusi lūpas pakėlė galvą. - Negaliu tavęs sugrąžinti, tad liksi čia, supratai?

- Sorenai, - žengiau arčiau ir vaikinas galiausiai paleido ją ir atsisuko į mane.

- Tau viskas gerai? - jo balso tonas kaip mat sušvelnėjo, bet aš galėjau tik linktelėti.

- Nenoriu nutraukti dramų, bet mums būtų geriau susirasti prieglobstį, nes jis darosi sunkus. - Aras parodė į Zetą ir tamsiaplaukis iš karto linktelėjo.

Tik dabar apsižvalgiau. Mes stovėjome ant kelio, o aplinkui vos dešimtys namų. Sorenas vėl pakėlė Ferija ir kažką jai sušnabždėjęs akimirksniu atsitraukė. Mergina kelis kartus sumirksėjo, o tuomet jos visos emocijos išnyko. Ji virto vėl ta pačia ledo karalienę kurią buvau pratusi matyti visą savaitę. Pradingo nuo jos veido ašaros, o žvilgsnis pasidarė akmeninis. Ji pasitvarkė suknelę ir žengė prie pirmo namo. Nieko nelaukdami nusekėme ją iš paskos ir aš jau norėjau klausti kas vyksta, bet Sorenas suspaudė mano pirštus. Užplūdusi šiluma privertė nurimti.

Stebėjau kaip šviesiaplaukė paspaudžia durų skambutį ir vos tik jas atidarė pagyvenusi moteris, ji nutaisė plačią šypseną.

- Kuo galėčiau padėti? - mus nuvėrė šviesiai rudų plaukų moteris kuriai turėjo būti virš keturiasdešimt metų.

- Gyvenate viena? - Ferijos balsas nuskambėjo lyg saldus šokoladas nuo kurio mane akimirksniu nupurtė.

- Su vyru, - nedelsdama atsakė namų šeimininkė.

- Nuostabu, - nusišypsojo demonė ir tą akimirką prie durų pasirodė praplikęs vyras. - Jūs laimėjote kelionę į Antarktidą, dabar pat važiuokite nes kitaip nespėsite į lėktuvą.

- Ką tu darai? - sutrikusi norėjau prieiti, bet Sorenas vis dar laikė mano delną ir nė neketino man leisti eiti.

- Kelionė? - nudžiugo vyras, - tai nuostabi naujiena.

Pora susižvalgė ir vis dar šypsodamiesi išėjo iš namo ir priėję automobilį iš karto į jį atsisėdo. Stebėjau ir bandžiau suvokti kas čia vyksta. Jie net nepasiėmė jokių daiktų ir net neužrakino savo namo. Kodėl jie tiesiog ėmė ir patikėjo Ferija?

Kai tik automobilis išvažiavo pirmoji į namą įėjo šviesiaplaukė. Paskui ją įsmuko Aris su vis dar be sąmonės mano tėvu. Jis jį iš karto paguldė ant tamsios odinės sofos, o pats susmuko ant krėslo.

Atsitraukiau nuo Soreno ir atsirėmusi į sieną nužvelgiau demonus. Sorenas uždarė duris ir prisiartino prie manęs. Jis švelniai nubraukė mano plaukus į šoną ir palietęs skruostą priglaudė savo kaktą prie manosios.