Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

23. Dalis

Pabudau pajutusi ant savo kelių kažkokį gniužulą. Sumirksėjusi įsmeigiau akis į pilką kamuoliuką kuris turėjo dideles raudonas akis. Sekundė viena, dvi, trys ir aš išsigandusi nubloškiau padarą nuo savęs ir akimirksniu atsistojau.

Sorenas atplėšęs akis taip pat atsistojo ir jo rankose susiformavo kardas. Jo žvilgsnis pasidarė aštresnis ir jis priėjęs pakėlė gniužulą. Kilstelėjęs antakius atsisuko į mane ir nusviedė padarą į mano pusę.

- Rimtai? – paklausė jis kai jo ginklas išnyko. Persibraukęs pirštais per savo plaukus jis atsirėmė į sieną. – Lyg pirmą kartą matai juos.

- Kas tai per būtybė? – išmikčiojau prispausdama paklodę prie krūtinės.

- Tos pačios kurios prasmunka pro pragaro skyles ir patenka į tavo pasaulį. Jos maitinasi žmonių emocijomis.

- Šie padarai atrodo taip?

- O ko tu tikėjaisi? – jis pradėjo rinkti daiktus, o aš sukišau pirštus į savo plaukus.

- Jie atrodo kaip pūkuoti padarėliai, tik su aštriais dantimis.

- Tavo pasaulyje jie įgauna tokia išvaizda koks yra žmogaus vidus, o vidus dažnai būna bjaurus nuo ne pačių mieliausių minčių.

Linktelėjau ir vis dar stebėjau tą gniužulą. Jeigu Sorenas nebūtų pasakęs, tikriausiai būčiau pasiėmusi tą padarą vienoj augintinio. Suspaudusi lūpas apsidairiau ir užsimovusi batus pirštais perbraukiau per apyrankę. Įdomu kaip jaučiasi Gaja. Ar jai spėjo pagelbėti, nes kitaip nė nenorėčiau pamatyti įsiutusio Tairo.

Kai jau mudu buvome pasiruošę išgirdau triukšmą apačioje. Mudu su tamsiaplaukiu akimirksniu susižvalgėme ir jis lėtai pravėrė duris. Triukšmas garsėjo, o vaikinas tyliai nusikeikęs užtrenkė duris ir prisiartino prie sienos į kurią buvau atsirėmusi. Uždėjęs abi rankas jis tyliai kažką man nežinomo sušnabždėjo ir siena pradėjo trupėti.

Aiktelėjusi pasitraukiau atgal, o kai sienoje skylė pasidarė didelė, vaikinas pastvėrė mane už riešo ir įtraukė į vidų. Vis dar vilkėjau tuos jo duotus skudurus, bet nuo prisilietimo visas kūnas įkaito.

Vos tik spėjome žengti du žingsnius, mus apsupo dešimtys ginkluotų vytų. Tiek iš jo to plano pasprukti nepastebėtiems. Iš karto nusitraukiau apyrankę ir pasisukau nugarą į Soreną. Vaikino rankose susiformavo ginklas ir jis trumpam žvilgtelėjęs į mane puolė.
Demonai tikriausiai nemanė, jog aš buvau verta dėmesio varžovė, nes net neketino išsitraukti savo ginklų. Tai buvo jų klaida, nes man tik reikėjo perbrėžti vienam per ranką ir tas suklykė iš skausmo. Negaiždama nė sekundės pasinaudodama jo sutrikimu suvariau durklą į kaklą ir puoliau kitą. Aukštas raumeningas tamsiai raudonų plaukų demonas spėjo laiku išsitraukti savo kardą ir mūsų ašmenys susikirto. Jis pabandė smogti man iš kojos, bet aš mikliai išvengusi puolimo atsitūpiau ir perbraukiau savo durklą jam per pilvą. Pasipylė kraujas ir vyras išmetęs ašmenis visiškai atsidengė. Nedvejojau nė akimirkos. Nejaučiau jog darau kažką blogo, jis buvo demonas, toks kuriuos buvau mokoma žudyti. Nors jo akyse ir mačiau baimę, suvokimą kas tuoj nutiks, manęs tai nesustabdė.

Kai atsisukau atgal, Sorenas pribaigė paskutinį vyrą. Atsisukęs į mane jis nusivalė ašmenis į kelnių šoną ir žengė žingsnį link manęs. Jis buvo sužeistas, nemačiau kur nes jo tamsūs drabužiai ir taip buvo visi iškruvinti, bet taip kaip jis judėjo buvo akivaizdu.
Jis atsirėmė į sieną ir pakėlė marškinėlius. Aš buvau teisi, jis sužeistas. Dabar turėjau puikią progą nuo jo pasprukti, bet kas toliau, kur aš eičiau? Jis vienintelis kuris ketino mane į rūmus nugabenti visą, o ne dalimis.

- Tu sužeistas, - ištariau ir neskubėdama prisiartinau prie jo.

- Iš ko taip sprendi? – nusivaipė jis ir sukando žandikaulį. – Keliaukim kol kas nors mūsų nepastebėjo.