Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

41. Dalis

Žodžiai aidėjo galvoje, o aš žvelgiau į pragaro valdovą kuris vis dar laikė ranką. Drebėjau nuo stingdančio šalčio ir pažvelgiau į savo draugus. Mes neturėjome šansų, demonai buvo mus apsupę, o visų viduryje buvo pats pragaro valdovas. Jeigu čia būtų Zetas gal būt dabar dar turėtume šansų, bet jo čia nebuvo.
Pažvelgiau į Džiulia kurią už riešo laikė vienas iš demonų. Vyras iššiepęs dantis tik ir laukė leidimo suvaryti savo ginklą į merginos krūtinę. Negana to Gają buvo įkalinta kito demono glėbyje. Vyras vieną ranką laikė jai ant pilvo, o su kita spaudė jos kaklą. Galėjau tik įsivaizduoti kaip dabar jautėsi Tairas kurio akys tik tamsėjo iš pykčio ir baimės.
Sorenas kraujavo, mačiau jo akyse skausmą, bet buvau tikra jis nepasiduos be kovos. Negalėjau leisti jog jie per mane nukentėtų, todėl pažvelgiau į priešais stovinti vyrą. Jis jų nepaleis, galėjau būti dėl to tikra, tačiau jam pasišalinus kiti turėjo šansą išgyventi.
Žengiau kelis netvirtus žingsnius ir Sorenas sujudėjo. Demonas kuris buvo priešais jį vyptelėjo ir užsimojęs kirto savo kardu per tamsiaplaukio ašmenis.
- Hele, ne! – suriko jis, bet aš nusibraukusi ašaras jau judėjau pirmyn.
Išsiblaškęs Sorenas nebesugebėjo atmušti demono kardo ir ašmenys susmigo jam į šoną. Sušvokštęs jis suriko ir dviem kirčiais perrėžė vyrą per pusę. Tairas suriaumojo ir puolė demonus kurie jį skyrė nuo Gajos, o Ardianas puolė prie manęs. Apsivijas rankomis mano liemenį jis trūktelėjo mane atgal, bet tuomet pastebėjau kaip demonas laikęs Džiulia yra pasirengęs ją nustumti nuo stogo.
- Džiulia, - surikau ir pabandžiau ištraukti rankas iš Adriano gniaužtų. – Privalai ją apsaugoti! – rėkiau ir vaikino žvilgsnis nuslydo prie mano geriausios draugės kurios akyse išvydau ašaras.
Aš dėl visko kalta. Jeigu būčiau nepabėgusi dabar mano draugams negėstų pavojus.
Adrianas paleido mane ir puolė link krentančios Džiulios. Tairą apsupo keturi demonai, o Gaja beviltiškai žvelgė į savo vyrą. Buvau tikra jog tas demonas ją nužudys.
Pažvelgiau į priekį ir suvokiau jog Ferija nuleidusi galvą stovi prie pragaro valdovo. Aris šaukė jai, kad grįžtų, bet merginos lūpos virpėjo. Sorenas puolė dar du demonus, o aš šią akimirką norėjau pasakyti tiek daug.
Atsistojau priešais Soreno tėvą kuris šypsojosi. Jo ranka nuslydo ant mano liemens ir aš nesipriešinau kai jis prisitraukė mane arčiau.
Šaltis, baimė, ir mirties dvelksmas persmelkė mano kūną. Nebegirdėjau šurmulio, šauksmų kurie maldavo manęs pasitraukti šalin. Jie turėjo daugiau šansų išgyventi be manęs, ir jie tai žinojo.
- Šaunuolė, - sušnabždėjo man į ausį vyras ir aš suspaudžiau kumščius, jog nepradėčiau virpėti. – Nužudykit juos visus! – paliepė jis trūktelėdamas mane atgal.
- Gaja, apyrankė! – surikau ir dar spėjau pastebėti kaip mergina suima grandinėlę ir ją nusitraukusi smeigia demonui į koją.
Mane pasiglemžė tamsa, tik šaltos rankos vis dar spaudė mane primindamos jog dabar nebeištrūksiu.
Aš vėl buvau pragare, sosto menėje, o šalia manęs stovėjo pats pragaro valdovas,  Azajus. Vyras paleido mane ir aš akimirksniu žengiau kelis žingsnius atgal. Nuo jo dvelkė tokia galia jog norėjau susigūžti, tačiau pakėlusi smakrą sutikau jo raudonas akis.
Vyro veide švietė pasididžiavimas, o ant jo galvos akimirksniu atsirado karūna. Jis lėtai priėjo prie savo sosto ir atsisėdęs šiek tiek pasirėmė ranka galvą. Stovėjau ir laukiau blogiausio, bet jis žvelgė ne į mane.
- Ferija, brangute, - kreipėsi jis į šviesiaplaukę. – Papasakok kaip leidaisi pagrobiama mano sūnaus?
- Jis, jis... – sušnabždėjo ji nuleidusi galvą. Ji drebėjo, o jos pirštai buvo stipriai suspausti į kumštį.
- Kaip drįsti mane išduoti? Aš daviau tau viską! – jo balsas nuaidėjo per visą menę ir visi čia susirinkę tarsi sulindo į sienas. Niekas nedrįso prieštarauti, niekas nedrįso apginti Ferijos.
- Ji dėl to nekalta, - sukandusi dantis išrėžiau ir raudonos vyro akys lėtai susirado manąsias. - Sorenas ją pagrobė, nes ji ketino išduoti, jog...
- Nejaugi? – pertraukė jis mane atsistodamas. – Tuomet jai reikėjo kovoti iki mirties.
- Aš, aš gailiuosi, - pravirko ji parklupdama ant žemės ir aš žengiau arčiau jog galėčiau ją užstoti.
- Nedrįsk jos liesti, - sušnypščiau kai jis atsidūrė priešais mane. – Ji dėl nieko nekalta, tai aš pabėgau. Neketinu tekėti už tokio tyrono kaip tu.
Vyro sparnai išsiskleidė ir aš žengiau žingsnį atgal atsitrenkdama į merginą. Sulaikiusi kvėpavimą stebėjau jo raudonus sparnus kurie atrodė jog yra iš tikros, žmogiškos odos. Net nusipurčiau suvokusi jog taip ir yra. Baimė sukaustė man kojas kai Azajus pirštais perbraukė per mano kaklą ir netikėtai jį spustelėjo.
- Manai esi neliečiama? – vyptelėjo jis. – Kol kas, bet tai netrūks amžinai. – perspėjo tokiu grėsmingu balsu jog maniau mano širdis nusiris į kulnus. – Vos tik gausiu tai ko noriu tapsi nebe naudinga, o juk galėjai būti mano karalienė, pragaro valdovė! – sušnypštė jis ir atleidęs pirštus pradingo man iš akių.
Pajutau kaip vėjas sutaršo man plaukus ir pasisukdama suvokiau kas vyksta. Demonas atsidūrė už manęs ir dabar pastvėręs Feriją už plaukų pakėlė ją kelis centimetrus nuo žemės.
Jo akyse mačiau tik tamsą, šaltį jokio pasigailėjimo. Suspaudęs šviesiaplaukės kaklą jis ją sviedė į sieną ir ta aiktelėjo iš skausmo.
Suspaudžiau pirštus suvokusi jog net pati negalėsiu apsiginti nuo šio monstro. Savo apyrankę atidaviau Gajai, ir beje laiku. Vyliausi jog jiems nieko nenutiko. Jog Adrianas spėjo išgelbėti Džiulia, o Gaja išsilaisvino ir nenukentėjo nuo demono kuris ją laikė. Ir nuoširdžiai vyliausi jog Sorenas stačia galva nepuolė paskui mane.
- Nikola! – suriko jis ir galėjau prisiekti žemė po mano kojom sudrebėjo.
Iš tamsiausio kampo pasirodė jauna mergina tamsiais iki pečių plaukais. Vilkinti raudoną kiek per atvirą suknelę, ji prisiartino prie manęs ir nusilenkė pragaro valdovui.
- Mano valdovę, - ištarė ji ledinių balsu. – Kuo galėčiau būti naudinga?
- Paruošk Helena, šią naktį mudu susituoksim, - jis lėtai žengė prie manęs ir aš iškėliau smakrą. – Šią naktį būsi mano ir galiu pažadėti jog vienas iš mūsų tuo tikra mėgausis. – jis suspaudė mano kaklą, bet po akimirkos paleido. – Kas nors numeskit Ferija į kankinimų kambarį, man reikia atsipalaiduoti.
Žengiau kelis žingsnius tolyn, bet tamsiaplaukės pirštai suspaudė mano ranką ir pradėjo tempti iš sosto menės.
Mano rankos drebėjo, visai kaip ir širdis. Vos galėjau vilkti kojas ir prisiminiau vilkinti išleistuvių suknelę kuri dabar buvo permirkusi krauju. Ne mano, demonų.
Kai mane atvedė į kambarį kuriame buvau ankščiau, vergės paruošė man vonią. Net ir karštame vandenyje kuris buvo akivaizdžiai per karštas merginoms aš drebėjau. Niekaip negalėjau nuraminti savo kūno.
Viskas baigta. Jau šią naktį tapsiu jo žmona, o tada... ašaros nuriedėjo skruostais žemyn ir aš suspaudžiau lūpas. Kol merginos šveitė mano odą, trynė mano galvą ir bandė mane paruošti artėjančioms vestuvėms aš leidausi į savo tamsiausias sielos kampus kur jaučiausi saugi.

Užmerkusi akis jaučiau kaip tamsa apglėbia mane savo pirštais ir tempia gilyn. Taip ir norėjau jai pasiduoti, jog daugiau nebeskaudėtų, jog nebejausčiau. Tikinau jog bus paprasčiau ištverti skausmą, to demono rankas ant savo kūno jeigu pasiduosiu tamsai.
- Galiu tau suteikti galios, - šnabždėjo balsas ir aš troškau jį paliesti, bet užčiaupiau nieko, tik tiršta tamsą kuri gėrėsi į mane.
- Aš per silpna,  - ištariau, bet mano balsas atsimušė į tamsias sienas kurios gaubė mane.
- Juk žinai, kad galiu tau padėti, tau tik reikia padėti man.
Tamsa pradėjo sklaidytis ir aš išvydau vyrą. Tą patį kuris buvo uždarytas ir mus skiriančios grotos turėjo tą patį anspaudą.
Mano kūnas pradėjo drebėti, žvelgiau į vaikino žalias akis kurios nusidažė raudonai. Jis apsilaižė lūpas ir ištiesė savo rankas. Aiškiai mačiau juodą tatuiruotę kurią norėjau paliesti. Tarsi tamsa atsiliepė į jo kvietimą žengiau arčiau grotų.
- Tu, - sušnabždėjau. – Valeris.
- Stebiuosi jog prisimeni mūsų praeitą susitikimą.
- Tu nori laisvės, - ištariau paliesdama grotas, bet jos buvo per karštos todėl akimirksniu atsitraukiau.  – Šito tau negaliu suteikti.
- Laukiau tavęs tūkstančius metų, neketinu praleisti tokios progos, - vyptelėjo jis atsistodamas. – Jeigu man nepadėsi pasmerksi save. Nejaugi tau nerūpi kas nutiks tavo draugams? O kaip mylimasis? Tik tu gali juos išgelbėti ir aš galiu tau padėti. Bet pirmą, padėk man.
Jo žvilgsnis nuslydo į grotas ir anspaudą ir aš dvejodama pažvelgiau į šviesiaplaukį kuris laukė. Visas mano kūnas priešinosi tam, bet man reikėjo išgelbėti savo draugus, save. Negalėjau leisti valdovo valdomai, tik ne jo.
Karti ašara nuriedėjo žemyn ir aš giliai įkvėpusi ištiesiau ranką. Tačiau viskas išnyko ir aš vėl paskendau tamsoje.

- Helena? – kažkas mane papurtė ir aš praplėšiau akis. – Tavo suknelė.
Sumirksėjau suvokusi jog stoviu visiškai nuoga. Jos ištraukė mane iš tamsos, iš ten kur galėjau gauti galios. Arba tiesiog jau kraustausi iš proto. Stipriai suspaudžiau lūpas ir žengiau link juodos šilko suknelės kuri man buvo paruošta.
Kai stovėjau apsirengusi ta pati tamsiaplaukė kuri manimi rūpinosi pastarosiomis valandomis paliepė visom vergėm išeiti. Kai kambaryje likome vienos ji raudonu rašalu kažką nupiešė ant mano veido ir ištiesė vienintelę raudoną rožę kurią suspaudžiau tarp pirštų galiukų. Pajutusi dūrį atleidau ir stebėjau kaip keli kraujo lašai nukrenta ant žemės. Jaučiau galią kuri tekėjo mano venomis, bet negalėjau ją pasinaudoti, kokia neteisybė!
- Jis ateina, - sušnabždėjo tamsiaplaukė demonė apkabindama mane per pečius. – Tamsos princas liepė perduoti, jog jis čia.
Kai ji atsitraukė pažvelgiau į rudas jos akis ir pajutau palengvėjimą. Sorenas čia, jis čia ir neleis man užtekėti už šio pabaisos.