Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

22. Dalis

Regis sugebėjau užmigti. Šaltis sukaustė visą mano kūną. Nejaučiau kojų, pirštų, net lūpos atrodė suledėjusios. Sumirksėjusi pažvelgiau į šalimais gulintį vaikiną. Regis jis miegojo.

Atsargiai pakėliau galvą ir sulaikiusi kvėpavimą atsistojau. Turėjau bėgti, turėjau surasti portalą ir grįžti atgal į žemę. Pasitikėti Sorenu buvo iš ties pati blogiausia mintis. Turėjau žinoti jog jis taip elgiasi tik dėl to jog jam kažko reikia. Jam reikėjo atgauti statusą ir galias lyg be to jis nebūtų galingas.

Žengiau žingsnį ir vėl atsisukau į tamsiaplaukį. Žvelgiant į jį atrodė jog demonas net nekvėpuoja. Pradėjau eiti, medžiai vis darėsi retesni ir galiausiai išvydau atsiveriančius kalnus. Kuo labiau tolau tuo darėsi šalčiau. Čia buvo ir upė, tačiau tokia raudona ir tiršta jog nė nenorėjau per ją bristi.

Atsiklaupiau šalimais ir ištiesiau ranką norėdama paliesti raudoną vandenį, tačiau jame kažkas buvo. Ištiesiau vieną pirštą ir vos tik paliečiau vandenį akimirksniu atsitraukiau. Iš jo išlindo milžiniška į gyvatę panaši būtybė. Dešimties metrų ilgio ir daugiau nei metro pločio su ilgais aštriais iltiniais dantimis ir ilgu dvišakiu liežuviu kuris buvo nukreiptas į mane.

Klykdama šokau atgal ir nusitraukusi durklą ištiesiau į priekį. Būtybės uodega iškilo iš vandens ir aš išvydau milžiniška geluonį. O dieve kas čia per monstras. Man atsistojus ant kojų, padaras puolė. Ištiesiau ginklą norėdama gintis, bet tuomet mane užliejo karštis ir aš pakilau nuo žemės.

Sorenas suspaudęs mane per liemenį pakėlė nuo žemės ir permetęs mane į kitą upės pusę nuvėrė būtybę. Jo rankose iš karto susiformavo juodas kardas ir jis keliais judesiais sukapojo gyvatę į gabalus.

Vis dar klūpėjau ant žemės apimta šoko. Ta pabaisa galėjo mane praryti nė nekramčiusi. O jos geluonis galėjo pereiti kiaurai per mano kūną. Kai Sorenas galiausiai atsisuko į mane suvokiau patekusi į didžiulę bėda. Nieko nelaukdama atsistojau ir pradėjau bėgti. Tolumoje matėsi milžiniška sieną, tamsi ir nelygi. Jeigu sugebėčiau ją pasiekti įsimaišyčiau tarp kitų ir...

Vaikinas sugriebė mane už plaukų ir aš suspaudusi savo ašmenis pabandžiau jam smogti. Jis trenkė per mano durklą ir tam nukritus apsivijo mano liemenį ir prisitraukė prie savęs. Jis vis dar stipriai laikė mane už plaukų ir palenkęs mano galvą privertė pažvelgti į jo tamsias akis.

- Tu taip trokšti nusižudyti? – sušnypštė man į veidą ir aš sukandau dantis. – Ta būtybė būtų sukapojusi save gabalais, o tik tuomet prarijusi.

- Jau geriau mirsiu nei būsiu su tavimi, - išrėžiau ir vaikinas suspaudęs mano ranką pradėjo tempti tolyn nuo upės. – Paleisk mane.

- Jeigu nenutilsi aš pats tave nužudysiu,  supratai? – jis prirėmė mane prie didžiulio akmens ir aš pajutau kaip aštrūs iškilimai įsirėžia į mano nugarą. – Paklausyk manęs įdėmiai. Jeigu kelsi dramas kas nors mus pastebės. Niekam nerūpės kas esi, kiti demonai pirma tave nužudys, o tik tada klausinės. Jeigu nori gyventi darysi ką pasakysiu.

- Paleisk, - paliepiau ir jo ranka nusviro prie jo šono. – Nekenčiu tavęs.

- Kaip gerai jog mudviejų jausmai abipusiai. O dabar judinkis.

Jis stumtelėjo mane į priekį, o aš pajutau kaip skausmingos ašaros nusirita žemyn. Jausmas buvo toks lyg kas nagu braižytų per mano skruostus. Judėjome tolyn link sienos kuri pasirodo skiria miestą. Sorenas trumpai papasakojo jog pragare yra šeši pagrindiniai miestai. Ir kiekvieną jų skiria siena. Kai priartėjome suvokiau jog siena pastatyta iš žmonių kaulų. Jie buvo pajuodę, tarsi ištraukti iš liepsnų. Man žengus arčiau pajutau keista jausmą. Po to mano ausis pasiekė siaubinga melodija. Kaulai buvo gyvi, o dieve tuoj man pasidarys iš ties bloga. Jie klykė, meldė juos išgelbėti.