Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

4. Dalis

Po treniruočių nuvirtau ant lovos ir akimirką žvelgiau į baltutėles savo lubas. Ketinau nusiprausti ir užsisakiusi picos žiūrėti filmą nes į jokį vakarėlį neisiu. Mama greičiau mane pririštų prie bėgių nei išleistų į pilną apkvaišusių paauglių vakarėlį. Tačiau Džiulia vis dar vylėsi, kad pasirodysiu ir net gi prisiekė jeigu tik pavyktų ištrūkti ji iš karto atskubėtų pas mane. Ji buvo nuostabi draugė, bet vakarėlis manęs visiškai nejaudino. Dabar visą savo dėmesį buvau sutelkusi į Haną. Ji tokia pat kaip ir aš. Ji mato tuos šlykščius parazitus, bet apsimeta, kad jų nėra ir leidžia jiems maitintis. Tai šlykštu.

Kai pirmą kartą susidūriau su pabaisomis buvau aštuonerių. Tada juos sunaikino mama ir pasakė, kad kai kurie monstrai tikri ir jie nesislepia po mano lovą ir netyko manęs spintoje. Jie iš karto pradeda maitintis. Pasitikėjau mama ir leidau jai mane ginti, bet po tėvo mirties viskas pasikeitė. Privalėjau išmokti pati apsiginti. Pirmą demoną nužudžiau būdama dvylikos. Tai atrodo taip seniai jog vargiai pamenu kas nutiko. Mama jau buvo gerokai mane patreniravusi ir aš žinojau kokios žalos gali pridaryti tas durklas, bet vis tiek bijojau kai akis į akį susitikau su pabaisa. Ir ji bandė mane suėsti.

Turėjau užjausti Haną ir ją suprasti. Gyventi apsuptai monstrų kai negali apsiginti yra siaubinga. Tačiau tai nepateisina jos elgesio su kitais. Kas iš to, jeigu nužudyčiau ta demoną? Ateitų kitų kurie mielai suleistų savo dantis į jos sielą. Ji nepasikeis, tokie žmonės nesikeičia.

Buvo metas eiti į svetainę ir įsitaisiusi ant sofos žiūrėti televizorių. Tačiau prieš tai nenoriai nuslinkau į dušą ir tik kai pradėjo bėgti karštas vanduo palindau po srove.
Šalta. Siaubingai šalta ir aš niekada prie to nepriprasiu.

Ištvėriau tik tiek kol išsitryniau galvą ir nuskalavau karštu vandeniu kuris man atrodė kaip šiltas vanduo. Įsisukusi į juodą rankšluostį pradėjau drebėti ir delnu nubraukusi užrasojusį veidrodį sučiaupiau lūpas. Nuo tamsių plaukų varvėjo vanduo, o šviesiai melsvos akys keistai žibėjo. Jos atrodė tokios nenatūralios jog dažnai manęs žmonės paklausdavo ar tik čia ne akių lęšiai.

Užsivilkusi dviem megztiniais užsimoviau storas iki kelių kojines ir sportines kelnes. Susivyniojau į antklodę ir susigūžusi atsisėdau ant sofos. Pica turėjo greitai atnešti todėl ieškojau filmo. Puse devynių Džiulė parašė žinutę vis dar tikėdamasi, kad aš atvyksiu. Deja, kol mama namuose nieko negalėjau padaryti.

- Kaip sekėsi mokykloje? - pasiteiravo mama padėdama lėkštę su pica ant stalo. Iš karto pastvėriau gabalą savo šaltais pirštais ir susikišau į burną. Buvau išbadėjusi.

- Kaip visada, - gūžtelėjau pečiais ir vėl įsmeigiau žvilgsnį į ekraną.

- Nužudei kelis demonus?

- Ne, šiandien jų nepasitaikė. - kažkodėl nutylėjau įvykį su Hana.

- Pasisekė išperoms.

Linktelėjau ir paėmiau kitą picos gabalą. Mama sėdėjo ant krėslo kampo ir nenuleido nuo manęs žvilgsnio.

- Helena, aš turiu kai kur nuvykti, - pradėjo ji ir aš nė nepažvelgusi linktelėjau. - Ar galiu pasitikėti tavimi jog niekur neisi?

- Kur aš galėčiau eiti naktį? - kilstelėjau antakį ir pastvėriau savo gėrimo. - Man šalta. - priminiau jai ir mama atsistojusi prisiartino prie manęs ir spustelėjo mano petį.

- Kai baigsi susitvarkyk. - ji pasisuko ir išėjo pro duris.

Padėjau nebaigta picos gabalėlį į lėkštę ir nusivylusi žvelgiau į duris. Ir ko aš tikėjausi? Kad ji pasakys kaip manimi didžiuojasi, kaip stipriai myli? Taip galėtų galvoti tik naivuoliai. Mano mama to niekada neištartų. Greičiau jau nusikąstų liežuvį.