Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

9. Dalis

Pirmiausia pajutau jog mano ranka išslysta iš Soreno delno, o galbūt jis tyčia ją paleido. Tuomet kritimas, toks staigus jog net nespėjau surikti. Tai trūko viso labo kelias sekundes, o tuomet siaubingas šaltis.

Vanduo, po galais daug vandens ir aš visa panirau. Vos spėjau užsičiaupti, jog vanduo neužlietų man plaučių. Teko sukaupti visas turimas jėgas jog išnirčiau į paviršių ir žiaukčiodama bei drebėdama plūduriavau. Gerai, kad prieš trejus metus išmokau plaukti, kitaip dabar būčiau nuskendusi. 

Sumirksėjau, to prakeikto sūraus vandens pateko net ir į mano akis. Kalendama dantimis pastebėjau krantą ir pasileidau link jo. Ledinis šaltis sukaustė mano judesius, bet buvau gerai treniruota ir vos tik mano kojos palietė žemę pradėjau kaip įmanydama greičiau irtis link kranto.

Likus keliems metrams suklupau ir pajutau mažyčius akmenukus kurie skaudžiai įsirėmė į mano kelius ir delnus. Prakeiktas vanduo, ledinis šaltis ir demoniūkštis. Suvokimas, kad jo nėra vandenyje trenkė taip staiga jog akimirksniu pašokau ant kojų ir jau ketinau nerti atgal į ledinį vandenį jo ieškoti, bet jo skardus juokas privertė atsipeikėti.

Išplėtusi akis žvelgiau į tą pasibjaurėtiną parazitą, beje visiškai sausą stovintį prie pat vešlios žolės ir prisidengusį burną viena ranka kikenantį. Jis sausas, nenukrito į vandenį kaip aš. Kodėl jis sumautai sausas?

- Hele, širdele, lipk iš vandens, - jis ištiesė ranką, o aš sušnypščiusi apglėbiau save rankomis. Šūdas kaip šalta.

- Kodėl tu sausas? – išlemenau ir troškau, kad šis sumautas rytas nebūtų toks šaltas.

- Juk perspėjau tave laikytis manęs, pati kalta. – gūžtelėjo pečiais.

- Kai iš čia ištrūksim tu pirmas būsi mano didžiulio sąrašo viršutinėje eilutėje.

- Kai tave nutempsiu į pragarą galėsi daryti ką panorėjusi, - jis atsirado už manęs ir švelniai pirštais perbraukė per mano nugarą. Karštis iš karto užliejo mane ir aš atsipalaidavau, bet tuomet Sorenas akimirksniu atsitraukė.

Vaikinas atsidūrė prie manęs ir jo rankose susiformavo tas pats juodas kardas kuris atrodė lyg būtų įaugęs į jo ranką. Nesupratau kas vyksta, bet jo žvilgsnis surimtėjo, o judesiai pasidarė aštresni. Jis pasiruošė kovai. Sulaikiusi kvėpavimą stebėjau pasirodančius iš už medžių žmones. Juodai apsirengią vyrai ištiesė į mus savo ginklus ir jau ketino prabilti, bet aš nutraukiau apyrankę ir ištiesiau savo durklą.

- Navalio karalystės vardu įsakome jums pasiduoti, - suriko išėjęs į priekį vyras.

- Nevalos karalystė? – pažvelgiau į Soreną, o tas susiraukė ir šiek tiek nuleido ranką. – Mums reikia to prakeikto akmens, kas čia per suknistas pasaulis?

Neketinau paklusti kažkokiems pirmykščiams žmonėms, todėl jiems pradėjus artintis iškėliau savo ginklą ir puoliau pirma. Užsimojau norėdama nublokšti priešais mane stovintį vyrą, bet kitas esantis netoliese iškėlė savo kardą ir tik Soreno dėka išvengiau dvigubo antžmogių puolimo. Nustūmęs mane už savęs jis akimirksniu parbloškė du vyrus, o aš smogiau kitam kuris bandė mane pastverti už alkūnės. Spaudydamas kraujais vyriškis atsitraukė, bet jo vietą užėmė kitas.

- Jos didenybės karaliaus Tairo vardu liepiame pasiduoti! – įspėjo tamsiaplaukis vyras ir Sorenas akimirksniu sustingo.

- Ką po velnių darai? – sušnypščiau ir suvariau durklą vienam vyrui į šoną. Tas aiktelėdamas nuvirto ant žemės ir aš pastebėjau keistus dūmus. Prakeikimas jie ne žmonės.

Mane perliejo bloga nuojauta. Durklas paprastiems žmonėms buvo toks pat pavojingas kaip ir peiliai bei kiti aštrūs daiktai, bet demonams jie galėjo padaryti kur kas daugiau žalos vien prilietus ašmenis. Tam vyrui degė oda, jis buvo ne žmogus, nejaugi patekome į demonų irštvą?