Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

17. Dalis

Adriano nemačiau visą dieną. Jis neturėjo laiko todėl stengiausi kuo mažiau visiems maišytis po kojomis ir nelindau iš savo kambario. Morgana ryte atnešė pusryčius, vėliau paruošė man karštą vonią, o dabar apsirengusi viena iš Gajos suknelių sėdėjau ant palangės ir stebėjau dangų. Aš norėjau likti. Laukiau progos kai galėsiu tą pasakyti merginai ir Adrianui.

Apsisiautusi apsiaustu bandžiau nustoti drebėti, bet tą padaryti atrodė sunku. Man visada šalta. Ir su tuo man teks gyventi visada.

Atrėmiau galvą į sieną ir užmerkiau akis. Jeigu nebūčiau pasitikėjusi Sorenu, dabar būčiau savo pasaulyje. Man reikėjo išvažiuoti, bet kur, tik kuo toliau nuo demonų ir viso to beprotiško pasaulio, bet aš juo patikėjau. Ir dabar esu čia. Pasaulyje kuris man pradeda patikti nors ir nesuprantu kas yra šio pasaulio žmonės. Jos kažkokios būtybės su kuriomis man niekada nėra tekę susidurti.

Beldimas į duris privertė mane krūptelėti. Atsargiai nuleidusi basas kojas perėjau didelį kambarį ir atvėriau medines duris tikėdamasi išvysti Adrianą. Jis jau kaip kelios dienos manęs nesaugo prie durų nes nebebuvo prasmės. Aš neketinau bėgti, ir netroškau jam pridaryti dar daugiau problemų. Nes aš buvau tikra bėda.

Į mane žvelgė tamsios akys ir aš pabandžiau uždaryti duris, bet jis įkišo koją ir paspyręs jas įėjo į mano kambarį. Akimirksniu pajutau kaip mano kūnas įsitempia. Paliečiau savo riešą ant kurio nebeturėjau savo apyrankės ir susiraukusi svarsčiau ką galėčiau panaudoti savisaugai. Jis demonas, o jie meluoja, manipuliuoja ir žaidžia negarbingai.
Užtrenkęs duris, Sorenas atsirėmė į jas ir susikišo rankas į tamsių kelnių kišenes. Jis atrodė lyg net nebūtų buvęs sužeistas. Jam žaizdos užgijo kur kas greičiau nei to tikėjausi, visgi namuose jis su manimi tik žaidė.

- Girdėjau, kad buvai atėjusi manęs aplankyti, - jo veide atsirado menka šypsena ir aš stipriau suspaudžiau apsiaustą. – Malonu girdėti, jog tau rūpiu.

- Tiesa pasakius tikėjausi suvaryti ašmenis tau į kaklą, - vyptelėjau, bet akivaizdu, jog jis tą jau žinojo. – Adrianas sutrukdė.

- Žinau, bet tai nebūtų manęs nužudę.

- Ne, bet būtum gražiai atrodęs.

- Taip manai? – jis atsitraukė nuo durų ir pradėjo eiti į mane.

Atsisėdau ant lovos, o jis priėjo prie didžiulio lango ir jo žvilgsnis nuslydo tolyn. Suspaudusi lūpas stebėjau jo tamsų siluetą, ir galėjau prisiekti, kad tamsa yra jį apgaubusi. Jis tamsa, demonas kuris galėjo vos per kelias sekundes užbaigti mano egzistavimą.

- Nori čia likti? – nesitikėjau tokio jo klausimo todėl akimirką žvelgiau į jį, ir kai Sorenas atsisuko nesugebėjau nusukti savo akių. – Čia gražu, ir esu tikras jog Tairas tavimi pasirūpintų. Jis geras, puikus draugas, vienas iš ne daugelio kuris man rūpi.

- Kas ten nutiko? Kodėl judu grįžote sužeisti?

- Ilga istorija, - šyptelėjo jis ir užsimerkęs atsirėmė į sieną. - Jis žinojo, kad esu nemirtingas, bet vis tiek rizikavo savo gyvybę ir stojo ginti manęs.

Nežinojau ką pasakyti, todėl tiesiog sėdėjau ir žvelgiau į jį. Tamsiaplaukio plaukai buvo susivėlę, juodi marškiniai susilamdę. Šią akimirką jis atrodė kur kas jaunesnis nei yra iš tiesų, o nujaučiau jam ne vienas šimtas metų, gal net ir daugiau.

- Ko nori, Sorenai? – sušnabždėjau ir vaikinas atmerkęs akis pažvelgė į mane.

- Keista girdėti savo vardą iš tavo lūpų. Paprastai esu suknistas demonas, monstras, pabaisa, šlykštus parazitas.

- Jeigu manai, kad atsiprašysiu už tai jog bandžiau tave nužudyti, klysti.

- Aš to ir nesitikėčiau. – jis atsitraukė nuo sienos ir priėjęs atsisėdo ant lovos, tačiau mudu vis dar skyrė pernelyg didelis atstumas. – Atėjau pasakyti, kad neversiu tavęs vykti kartu su manimi, bet manau tu norėtum šiek tiek išgirsti apie savo tėvą.