Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

38. Dalis

Mano kraujas stingo venose, o širdies plakimas tapo vos juntamas. Mane supo šaltis. Jis buvo toks stiprus jog jeigu būčiau galėjusi, būčiau susigūžusi. Deja, nesugebėjau nė pajudėti, tarsi mano kūnas nepriklausė man. Tačiau be šalčio jaučiau ir dar kai ką. Tamsa, lyg koks šešėlis slinko palei mano kūną kol sugniaužė man gerklę. Tai buvo ne skausmas, blogiau. Tarsi ta tamsa ketino mane užvaldyti, supančioti ir paversti mano pačios kaline. Ji tyliai šnabždėjo jog pasiduočiau, ji žadėjo man šilumą, apsaugą, ramybę. Būtent tą apie ką svajojau. Norėjau pasiduoti, nes jaučiausi pavargusi nuo šalčio. Buvau pavargusi jaustis silpnai ir ta galia mane viliojo.

Ištiesiau ranką norėdama ją priimti, tačiau tą akimirką mano kūnas pradėjo degti. Ta liepsna man buvo pažįstama, tačiau tamsa man žadėjo ramybę. Vos man apie tai pagalvojus, karštis pradėjo deginti odą ir tamsa visiškai pranyko toje ugnyje palikdama mane ir vėl vieną.

Sumirksėjau ir galiausiai praplėšiau sunkias akis. Mano galva tvinksėjo nuo skausmo, o kūnas atrodė toks pavargęs. Ne iš karto suvokiau kas vyksta. Apsvaigusi pasukau galvą ir suvokiau kieno ranka liečia mano kaktą.

- Ką čia darai? - išsigandusi akimirksniu pasitraukiau nuo Tairo ir tą akimirką karštis išsisklaidė ir aš vėl galėjau normaliai kvėpuoti. Po dar kelių sekundžių sugrįžo mano amžinas draugas – šaltis.

- Kas su tavimi negerai? - jis atsistojo ir susidėjęs rankas ant krūtinės nuvėrė mane. Kilstelėjau antakius nesuprasdama ko jis iš manęs nori. - Tu buvai tokia šalta jog akimirką suabejojau ar tavo širdis vis dar plaka.

Suspaudžiau lūpą prisiminusi sapno nuotrupas ir tamsą kuri man šnabždėjo jog man padės. Trūko tiek nedaug jog jai pasiduočiau.

- Vis dar neatsakei ką čia veiki?

Tairas atsiduso ir pirštais perbraukė per savo tamsius plaukus. Auksinės sruogos nušvito blankioje šviesoje ir aš pastebėjau koks iš tiesų jis buvo pavargęs. Atsisėdęs ant lovos jis nudūrė žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir aš tik dabar suvokiau jog čia buvo ne mano kambarys. Nuotraukos ant sienos rodė jog tai Džiulios.

Nuleidau galvą ir tamsios sruogos užkrito ant mano veido. Mano kūnas buvo toks pavargęs jog mielai būčiau vėl padėjusi galvą ant pagalvės ir užmigusi. Tačiau prisiminusi sapną ir tą siaubingai mielą tamsą sukandau dantis. Aš ne tokia, visą gyvenimą sunkiai treniravausi ir neleisiu kažkokiai tamsai manęs užvaldyti.

Atsisėdusi pasitryniau sustingusį kaklą ir pažvelgiau į drakonų karalių kuris tyrinėjo mano draugės kambarį. Jo piršai palietė Džiulios romantinių knygų kolekcija ir ištraukęs vieną knygą pažvelgė į viršelį.

Draugės kambarys buvo didžiulis. Tačiau net ir aš čia buvau pirmą kartą. Ji daugybę kartų kvietė mane pas save, tačiau motina pasistengė jog mano gyvenimas apkarstų.

- Helena, prašau pasikalbėk su Gaja. Jai reikia vykti namo.

Sukandau dantis ir nuleidau kojas ant žemės. Jis kvailys jeigu mano, kad aš galiu ką nors padaryti. Jis turėtų apie tai kalbėtis su Gaja, ne su manimi. Ji kuo puikiausiai galėjo pati priimti sprendimas, ir šią akimirką ji iš ties nenorėjo ne tik kalbėtis su savo vyru, bet tuo labiau grįžti į jo rūmus.

- Ne su manimi turėtum kalbėtis. - Gūžtelėjau pečiais ir atsistojusi nuėjau prie spintos. Radusi švarius drabužius pastvėriau juos ir ketinau eiti į dušą. - Be to kur ji?

- Ji su Sorenu nuėjo atnešti drabužių. - Piktai burbtelėjo jis.

- Atnešti? Turi omenį nupirkti?

Jis kilstelėjo antakį ir aš tiesiog papurčiau galvą. Nesvarbu. Tairo pasaulis per daug skiriasi nuo mano.

- Gaja laukiasi. - ištarė jis ir aš sustingusi bandžiau suvokti jo žodžius.