Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

18. Dalis

Pirmą kartą jaudinausi ir nežinojau ką apsirengti. Ant mano lovos gulėjo naujos penkios skirtingos suknelės. O aš kandžiodama lūpą niekaip negalėjau nuspręsti kuri suknelė labiau patiks Adrianui.

Aš niekada nesu buvusi pasimatyme, todėl šią akimirką nervinausi. Adrianas viso labo mane tik palydės pas Gaja, bet aš norėjau jog jis mane pamatytų kitokia. Norėjau kaip įmanoma ilgiau praleisti paskutines valandas su juo. Troškau jog laikas sustotų, bet aš jau buvau apsisprendusi ir nenorėjau praleisti galimybės susipažinti su tėvu. Galbūt daugiau tokios progos nepasitaikys.

Drebėdama paėmiau tamsų audinį ir prisidėjusi prie savęs pažvelgiau į veidrodį. Ne ši suknelė pernelyg tamsi ir šalta. Numetusi suknelę paėmiau pilką, bet ji atrodė pernelyg blanki.

Mane tyliai stebėjo Morgana. Mergina stovėjo šalia ir laukė kol aš išsirinksiu suknelę tam, o tuomet ketino sušukuoti mano plaukus ir mane padažyti. Giliai įkvėpusi susmukau prie didžiulės lovos ir pirštais perbraukiau per švelnią mėlyną suknelę. Pakėlusi ją ištiesiau Morganai ir merginos veidą nušvietė šypsena.

- Ką manai apie šią?

- Ji labai daili, panele Hele. – ji priėjusi paėmė suknelę ir atsargiai nužvelgusi šyptelėjo. – Tačiau jums gali būti šalta, todėl siūlau nepamiršti užsidėti apsiausto.

- Manai Adrianui ji patiks? – kilstelėjusi antakius stipriai suspaudžiau lūpas laukdama merginos atsakymo.

- Tik visiškai aklas nepastebėtų kaip jūs nuostabiai atrodote su šia suknele.

Droviai šyptelėjusi daugiau negaišdama laiko apsirengiau lengvą suknelę kuri siekė mano pirštų galus. Apsisukusi ratu atsisėdau prie nedidelio staliuko ir laukiau kol šviesiaplaukė sutvarkys mano plaukus ir veidą. Jaučiau kaip krūtinėje pradeda greičiau plakti širdis. Jaudinausi ne tik dėl Adriano. Gaja pagaliau atsigavo, o Tairas visiškai pasveiko. Turėčiau būti jam be galo dėkinga, jog manęs pagailėjo ir visą šios viešnagės laiką nepaliko tūnoti bjauriame kalėjime. Visgi, pasiilgau interneto, televizoriaus ir žurnalų. Gaja privalės kada nors atvykti į mano pasaulį, tam, kad jai jį aprodyčiau.

Morgana baigusi mano šukuosena ir makiažą ištiesė perlų apyrankę bei karolius ant kaklo. Atsargiai paliečiau papuošalus ir papurčiau galvą. Gaja man buvo per daug gera. Ne tik leido dėvėti jos prabangias sukneles, miegoti prabangiame kambaryje kuris prilygo penkių žvaigždučių viešbučio kambariui, bet ir leido puoštis jos papuošalais. Tačiau vieninteliai papuošalai kurie man rūpėjo buvo motinos grandinėlė ir apyrankė kuri vis dar saugiai guli pas Gaja.

Sumirksėjau ir įsmeigiau žvilgsnį į savo atvaizdą. Mano veidas atrodė gyvesnis, akys ryškesnės ir laimingesnės nei kada nors ankščiau. Lūpos ryškiai rausvos, plaukai krentantys didelėmis garbanomis, o vienas šonas susegtas mėlyna plaukų sage. Lengva krentanti mėlyna suknelė kuri nedengė mano pečių išryškino mano kaklą ir raktikaulį.

Nusibraukusi vieną garbana atsistojau ir padėkojusi merginai patraukiau prie durų. Nedrąsiai jas pravėrusi sulaikiau kvėpavimą ir nužvelgiau prie sienos stovintį Adrianą. Vaikino lūpos prasivėrė, bet tuomet jis akimirksniu užsičiaupė ir aš prikandusi lūpą žengiau arčiau. Galvoje pradėjau save peikti jog taip išsipusčiau, nes jam tikriausiai nepatinka. Ir ką aš sau galvojau? Reikėjo apsirengti tą tamsią suknelę, o dabar atrodau kaip tikra kvailė. Ir ką aš bandau apgauti?

Jam žengus sudrebėjau ir pakėlusi akis įsistebeilijau į jį. Adrianas atsargiai ištiesė ranką ir jam prisilietus prie mano peties jis akimirksniu užsiliepsnojo. Regis pamiršau užsimesti apsiaustą, bet dabar man tai mažiausiai rūpėjo.

- Atrodai nepakartojamai, - sušnabždėjo jis ir jo pirštai nuslydo nuo mano peties ranka žemyn. Širdis pradėjo taip stipriai daužytis jog pamaniau išlėks iš mano krūtinės. – Morgana, kur panelės Helenos apsiaustas?-  jis atvėręs duris įėjo į mano kambarį ir paėmė iš tarnaitės tamsiai mėlyną apsiaustą. – Nenorėčiau, kad sušaltum.