Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

12. Dalis

Niekada nedalyvavau jokiose svarbiuose renginiuose. Niekada nebuvau mokyklos šokiuose, tik tą vienintelį kartą kai išsmukau su Džiule į kvailą vakarėlį, tą patį vakarą nužudė mano motiną. Tačiau tai kas vyko čia, priminė man žiūrėtus turtuolių serialus ir net taip gerai žinoma „Pelenė" pasaką. Tik aš buvau, ne ta nuskriausta mergaitė, o greičiau viena iš piktų įseserių. Štai Gaja galėtų būti pelenė, tikras gerumo įsikūnijimas. Nenustebčiau jeigu ji dalyvavo prabangioje puotoje, pametė savo kurpaitę ir nuostabusis karalius Tairas rado savo nuotaką. Ak, kaip nuobodu.

Vis dar buvau įsikibusi į Adrianą kuris mane atvedė į didelę salę primenantį kambarį. Čia galėjai sutalpinti kokį tuziną, o gal net ir daugiau žmonių. Kai pasirodėm, Tairo vis dar nebuvo, bet mano žvilgsnis iš karto nuslydo ties Sorenu. Vaikinas pastebėjęs mane vos sulaikė šypseną, prakeiktas demonas, kad jį kur velniai.

Sukandau dantis ir prisispaudžiau prie sargybinio šono. Jis atsargiai mestelėjo žvilgsnį į mane, nes mano krūtinė lietėsi su jo ranką ir mano širdies ritmas pagreitėjo. O jis visai buvo dailus, bet mano žvilgsnis vėl nuslydo ties demonu. Jis vilkėjo tamsius gana prabangius drabužius. Akivaizdu apsilankė Tairo drabužinėje. Jo tamsūs plaukai buvo pašiaušti, o akys blizgėjo žvelgdamos į mane. Tarsi jos kažką sakytų, arba jis žinojo kažką, ko nežinojau aš.

Vaikinas nuvedė mane prie stalo ir atitraukęs kėdę laukė kol atsisėsiu. Dirstelėjau į demoną kuris kaip koks šeimininkas sėdėjo stalo gale ir vos sulaikydamas šypsena nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Pasijutau tarsi vilkėčiau per mažai drabužių. Nors ši suknelė ir dengė daugiau nei aštuoniasdešimt procentų mano kūno kažkodėl visiškai nesijaučiau apsirengusi. 

Atsisėdau, o Adrianas atsitraukė ir mano kūną perliejo šalčio banga. Šūdas, mielai būčiau stovėjusi šalia jo, o dar geriau įsikibusi į jo ranką.

Ilgai netrukus pasirodė ir šio vakaro žvaigždės. Pamačiusi Gają vilkinčią visai nebloga suknele net atsilošiau kėdėje. Jos veidas buvo visiškai sutvarkytas, va ką gali padaryti gera kosmetika, arba ji turi magiškų galių ir kaip ir aš gali greitai užsigydyti sužalojimų. Vienaip ar kitaip ji atrodė visai gražiai, tačiau pažvelgus į Tairą sulaikiau kvėpavimą. Atsitiesiau ir nubraukiau nuo veido savo garbanas atlošdama galvą. Pirštais perbėgau per savo kaklą ir vėl įkvėpiau. Nuo tokio vaizdo suspaudžiu savo virpančius nuo šalčio pirštus ir nuryju seiles. Nieko negalėjau padaryti, Tairas buvo beprotiškai patrauklus, visai kaip koks seksualus kino aktorius į kurį visai smagu spoksoti, bet žinai, kad niekada jo negausi. O taip, jis akivaizdžiai priklausė Gajai. Nebuvau akla, pastebėjau kaip jis į ją žiūri, gaila, kad į mane taip niekas nežiūrės.

- Helena, - švelnus, bet su pavydo prieskoniais prisirpęs tamsiaplaukės balsas privertė mane nusukti akis nuo gražuolio Tairo.

Lyg prigautas vaikas vagiantis saldainį pasimečiau ir nejaukiai pasimuisčiusi įsmeigiau savo nedorą žvilgsnį į Gają. Taip, aš žinau, kad ji pavydi, bet būtų visai malonu pakankinti ją. Primerkusi akis staiga atsikračiau šios minties ir nudūrusi žvilgsnį į savo riešą suspaudžiu pirštus.

- Tairai, tavo brangenybė tiesiog švyti, - sumurkė demonas ir man pasidarė bloga. Tas padugnė akivaizdžiai flirtuoja, Tairo vietoj nusukčiau jam galvą. Galbūt man net neprireiks jo nužudyti, jeigu jis ir toliau taip spigins į Gają pats gaus galą.

- Ačiū, Sorenai. Tavo akys taip pat švyti. – Tarstelėjo mergina greičiau iš mandagumo nei iš tiesų taip galvojanti, aš nuo jos žodžių vos neprunkštelėjau. Stipriai įsikandau į lūpą primindama sau, jog privalau elgtis gražiai, kitaip tas kiemsargis vėl mane uždarys į šaltą skylę su grotomis.

- Ar nori, kad nebešvytėtų? – kilstelėjo antakius jis ir aš vos suvaldžiau savo ranką jam nevožus per veidą. Ir kodėl jis mane taip siutina?