Demono vaikas (VIII dalis)

Pirmas skyrius. Atgimstanti viltis (1)

1951 metai, Lapkričio 20 diena

Užmaršties pasaulis – tai vieta, kurios vengė kiekvienas ypatingasis, nes pakliuvus į ją galėjai daugiau niekada nebegrįžti ir klaidžioti Šnabždesių girioje kaip šmėkla, kas buvo šimtą kartų baisiau už mirtį. Einant laikui pasmerktieji ten prarasdavo protą ir neprisimindavo savo ankstesnio gyvenimo, bet tai visiškai nieko nekeitė, juk nė vienas netroško palikti savo praeities užnugaryje. Deja, išvengti Užmaršties pasaulio sekėsi ne kiekvienam, į jį patekdavo visi, kurių gyvybės kabodavo ant plauko, o ištrūkdavo tik įveikę mirties gniaužtus, nes tokiu būdu jų sielos grįždavo į kūną. Bet tai padaryti nebuvo taip paprasta. Net ir giliausiuose girios kampeliuose knibždėte knibždėjo nesuskaičiuojama gausybė šmėklų, tik kur jos – neaišku, jų kuždesių pilna visur. Būtent dėl to ta vieta atrodė panaši į milžiniškas kapines, o tamsa buvo tokia tiršta, jog sunkiai sekėsi ką nors įžiūrėti, nors matyti ir nereikėjo, kai kaustanti baimė pati skverbėsi į širdies gelmes, bandydama galutinai sunaikinti.

Kiek toliau aplinkos vaizdas šiek tiek keitėsi. Nuo pat Tamsos stulpo besidriekiantis kelias girios viduryje vedė iki Juodosios pilies, vienintelio ten stūksančio pastato, kur ir gyveno pats Aladoras, Užmaršties pasaulio valdovas, visų tų šmėklų šeimininkas. Jeigu čia pakliuvusios sielos pralaimėdavo, jis galėdavo pavogti jų galias ir sustiprėti, bet jam to neužteko. Ne visi pasmerktieji turėjo jų pakankamai daug, kad tenkintų Aladorą, o ir jo paties galios silpo, nes jis jau nebebuvo Pirmapradis dievas. Reikėjo kažko stipresnio, tačiau tinkamos sielos iki šiol jis nerado, o ta, kurią norėjo pavogti prieš tai, buvo atskirta nuo jo Juodosios miglos. Jos savininkas atkakliai priešinosi, tad privalėjo nedelsdamas imtis kitokios taktikos, kol jo galios visai neišnyko.

Einant tolyn keliu per Šnabždesių girią, Aladoro veidą perkreipė klastinga šypsena. Taip, jis žinojo išeitį, tereikėjo viską atlikti teisingai. Jo akys žybtelėjo raudonai, bet šalia einantis Tasdaras to nepastebėjo. Ta juos gaubianti tamsa nė trupučio nebaugino, nes tai buvo didžiausias jų galių šaltinis. Tačiau ji čia supo ne viską – netoli pilies ramiai tekėjo Gyvybės šaltinis, taip vadinamas ne be reikalo. Sidabriškai šviečiančiame jo vandenyje vienas prie kito grūdosi vienodo dydžio akmenys, o kai į Užmaršties pasaulį patekdavo kovojančio su mirtimi žmogaus siela, vienas iš jų virsdavo žėrinčiu brangakmeniu. Tik taip būdavo galima sužinoti, kiek tuo metu čia klaidžioja sielų, kol jos neištrūkdavo arba jų neįveikdavo šmėklos. Šiuo metu brangakmenių žibėjo neįtikėtinai daug, kai kurie iš jų vėl virsdavo paprastais akmenimis, kiti visai išnykdavo, bet jų vietą užimdavo nauji. Ir taip ciklas tęsėsi be galo, nė akimirkai nesustodamas.

– Taigi, kodėl mane čia pasikvietei? – jiems sustojus prie pilies durų paklausė Tasdaras.

– Pirmiau užeik, noriu nuvesti tave pas Arelą, – lyg ir sunerimusiu balsu tarė Aladoras. – Nemaniau, kad teks su tuo susidurti, bet negaliu nuo tavęs to slėpti.

Lengvai pamojus ranka, durys girgždėdamos atvėrė kelią į tamsų koridorių, tačiau visiškai nepaisydami supančios aplinkos vyrai žengė vidun. Prie laiptų juos pasitiko Erinija, bet tik pagarbiai nusilenkusi nuėjo iš paskos. Kurį laiką jie leidosi žemyn visiškai tylėdami, girdėjosi tik kaip į medines grindis atsimuša sunkūs, metalu kaustyti batai. Galiausiai laiptai baigėsi ir nusitęsė dar vienas koridorius, tik šį kartą jau apšviestas ryškios deglų šviesos. Be grublėtų akmeninių sienų jame daugiau nieko nebuvo, tik medinės durys pačiame gale, kurių jie ir siekė. Erinija visai be garso jas pravėrė, įleisdama į kambarį savo tėvą ir brolį.

Iš pažiūros kambarys atrodė niekuo nesiskiriantis nuo kitų, tačiau didžiausią dėmesį atkreipė visur aplinkui besirangantys žali vijokliai, beveik tokie patys, kokie dengė išorines Juodosios pilies sienas. Tik šie skyrėsi tuo, jog neturėjo tokių ilgų spyglių ir juos puošė daugybė rausvų rožių žiedų. Jie lipo sienomis, kerojosi per baldus ir netgi ant lubų. Iš pradžių Tasdaras nesuprato, kodėl Aladoras su Erinija atvedė jį būtent į šią vietą, bet tada jo žvilgsnis įsmigo į prie plataus lango stovinčią lovą, kurioje gulėjo sustingęs Arelos kūnas. Čia vijoklių buvo kur kas daugiau nei visur kitur, jie pynėsi aplink lovą, tokiu būdu tarsi kurdami gėlių patalą, o smulkesnės šakos vyniojosi aplink Arelos rankas ir kojas, lyg visą laiką mėgindamos išlaikyti ją toje pačioje padėtyje, nors ji jau seniai negalėjo judėti.