Demono vaikas (VIII dalis)

Dešimtas skyrius. Kelionės tikslas (1)

Arela jau nebežinojo, kiek laiko praleido toje lovoje, tvirtai supančiota vijoklių. Jie trukdė naudotis galiomis, o spygliai vis skaudžiau smigo į odą, versdami ją gulėti tik viena poza, bet to nepaisydama moteris ne kartą bandė juos nusiplėšti. Net jei nepavyko pasprukti nuo Aladoro, vis dar degė troškimu ištrūkti. Neapykanta jam augo kas minutę, jei tik rastų būdą, kaip jį įveikti, neabejodama tuo pasinaudotų. O Aladoras žinojo apie jos protėvius, todėl ir nerizikavo leisti jai naudotis savo galiomis, nors akivaizdžiai buvo už ją stipresnis. Arela niekaip neįstengė pamiršti to kraupaus vaizdo, kaip stovėjo tiesiai priešais demoną, iš visų pusių apsuptą vijoklių, tokį įtūžusį dėl to, jog ji nepakluso ir jį apgavo. Atrodo, dar ir dabar juto tuos tvirtus pančius, tarsi gyvatės apsivejančius jos kūną. Ji buvo bejėgė, kad pasipriešintų, nors ir galėjo naudotis savo galiomis, tad kaip pasprukti šį kartą, kai Aladoras tas galias sutramdė?

Ilgą laiką Arela gulėjo tiesiog skendėdama savo pačios mintyse, ne visada suprasdama, ar tai tikrai mintys, ar vis dėlto tik sapnai, bet staiga jos dėmesį patraukė durų trinktelėjimas ir aiškūs žingsniai. Jos raumenys instinktyviai įsitempė. Žinojo, kas pasirodė, tik nedrįso pakreipti galvos ir pažvelgti į grėsmingą siluetą. Tačiau netrukus Aladoras atsistojo tiesiai priešais lovą, įsmeigdamas savo įkypą žvilgsnį į ją, visai taip pat, kaip praeitą kartą. Ji stipriai užmerkė akis, daugiau nebenorėdama matyti to vaizdo, bet tada jos rankas juosiantys vijokliai atsilaisvino. Arela apstulbusi kelis kartus sumirksėjo ir pakėlė priešais save rankas, o netrukus tapo laisvos ir kojos.

– Kol tavo siela vis dar kūne, bus kur kas geriau, jei nebūsi prikaustyta prie lovos, kitaip visai nusilpsi, – padėdamas jai atsistoti tarė demonas. – Bet nemanyk, kad taip paprastai leisiu vaikščioti mano pilyje ir naudotis savo galiomis. Manau, šitą jau atpažinsi, praeitą kartą tokią paskolinau Tasdarui.

Jis sugriebė Arelai už rankos ir nelaukdamas, kol ji ką nors pasakys, užmovė jai ant riešo sidabrinę apyrankę. Iškart po to ji žybtelėjo skaisčiai raudona šviesa ir tvirtai prigludo jai prie odos, o į viršų iki pat alkūnės nuvinguriavo vijoklius primenančios virkščios. Moteris persigandusi per kelis žingsnius atsitraukė, vis dar žvelgdama į apyrankę.

– Galėsi gyventi savo ankstesniame kambaryje, – tuo pačiu šaltu ir ramiu balsu toliau kalbėjo Aladoras. – Tarnaitės paruošė tau vonią ir atnešė švarių drabužių, turėtum persirengti.

Švelniai paėmęs jai už rankos, tarsi Arela būtų jo žmona, Aladoras nusivedė ją koridoriumi. Moteris trokšte troško nuo jo atsitraukti ir pasipriešinti, tačiau negalėjo to daryti aklai, juo labiau, kai dabar turėjo tą apyrankę. Reikėjo laukti tinkamos progos ir apgalvoti kiekvieną žingsnį, kad nenutiktų tas pats, kas praeitą kartą. Be to, didžiausią nerimą kėlė ir Rebeka. Ji vis dar kalėjo kažkur požemiuose, bet galbūt perkelta į kitą vietą, kad Arelai nepavyktų prie jos nusigauti. Tikriausiai ji buvo tik dar labiau nusivylusi ir išsigandusi, deja, niekas nebegalėjo jos paguosti, juk jau tiek metų pratūnojo nelaisvėje ir niekam nepavyko jos ištraukti.

Pagaliau Aladoras įleido ją į kambarį, bet pats taip pat jame liko, norėdamas palaukti, kol ji nusipraus. Vos užsitrenkus vonios kambario durims, Arela pajėgė bent šiek tiek lengviau atsikvėpti ir kurį laiką tiesiog stovėjo sustingusi, atsirėmusi į sieną. Tiek daug minčių sukosi galvoje, kad nebeįstengė to tverti. Taip pat, kaip ir fakto, jog galbūt niekada neturės normalaus gyvenimo. Jau geriau tada nebūtų atgavusi atminties. Aladoras laimėjo, kad ir kaip sunku buvo tai pripažinti. Ji tik bandė apgauti save, bandė tikėti, kad dar yra būdas iš čia ištrūkti, nors jo jau seniai nebebuvo. Moteris pažadėjo sau išlikti stipri ir daugiau nebeverkti, tačiau ašaros riedėjo skruostais to visai nenorint. Rankos dirbo automatiškai, plėšė nuo kūno pasenusius drabužius. Turėjo bent jau pasinaudoti proga ir išsimaudyti.