Demono vaikas (VIII dalis)

Trečias skyrius. Pergalės skonis (2)

Ravena taip nekantravo, kada ir vėl galės pasimatyti su Gordonu ir Goda, kad nepajuto, kaip jie su Altayru ir Žina pasiekė menę, kur kaip įprastai savo laisvą laiką praleisdavo Šiva, atsitokėjo tik kai prasivėrus durims kartu jas pasitiko ir Felicija.

– Ak, kaip greitai grįžote, – prieidama artyn susirūpinusi tarė moteris. – Negi nepasisekė?

– Ne, priešingai, – papurtė galvą žynė. – Tik dar negalime patekti į Šešėlių karalystę, kol neišsisklaidė migla, todėl ir grįžome.

– Puiku, tuomet gal per tą laiką aplankysime mano mamą? – apsidžiaugė Felicija. – Gydytojai pranešė, kad ji pabudo ir jau labai greitai paleis ją namo. Žinoma, kur kas saugiau būtų atgabenti ją čia, kol nepraėjo pavojus dėl Rodžerio.

– Nesijaudink, Lina gali likti čia tiek, kiek reikės, – guodė ją Šiva. – Puikiai suprantu, koks neprognozuojamas kartais būna Rodžeris, jau ne kartą teko su juo susidurti.

– Privalau ją pamatyti, – įsiterpė į jų pokalbį Ravena. – Taip ilgai nebendravome, nes Lina buvo įkalinta Nebūties pasaulyje, o dabar noriu skirti jai visą įmanomą laiką ir atsiprašyti už viską, ką per mane patyrė.

– Gerai, tada tučtuojau keliaukime, – Felicija pamojo ranka, ragindama prieiti arčiau, tačiau mergaitė neskubėjo, akimirkai nukreipdama žvilgsnį į Žiną.

– Būk rami, kaip jau sakiau, pranešiu, kada galėsi pasikalbėti su Gordonu, – tai pastebėjusi patvirtino žynė.

Nors šiuos žodžius Ravena girdėjo prieš tai, jai šiek tiek palengvėjo. Atsisveikinusi su Altayru, Žina ir Šiva, ji kartu su Felicija akimirksniu teleportavosi į ligoninę. Vos tik prasivėrė durys, mergaitė įsmeigė akis į palatos gale stovinčią lovą ir jos širdis iš jaudulio sutuksėjo krūtinėje. Lina gulėjo patogiai įsitaisiusi tarp minkštų patalų, ir nors atrodė išvargusi, daugiau nieko keliančio nerimą nepastebėjo.

– Džiaugiamės, kad pagaliau pabudai, – skubiai priėjusi artyn, Felicija tvirtai ją apkabino. – Jie sakė, jog greitai tave paleis, bet ar tikrai gerai jautiesi?

– Taip, nesijaudink, – menkai šyptelėjo toji, tačiau netrukus jos veidas surimtėjo. – Nelabai prisimenu, kas atsitiko, tik tai, kaip pas mane buvo pasirodęs Rodžeris. Maniau, kad mirsiu, bet pabudau jau ligoninėje.

– Tau pasisekė, nes pajutau, kaip pakliuvai į pavojų. Su Ravena kiek galėdamos tave pagydėme, tačiau mūsų galių tam neužteko, tad turėjome nugabenti tave į ligoninę. Pragulėjai čia be sąmonės jau kelias dienas, – Felicija kelis kartus neramiai perėjo palatą. – Jis taip pasielgė, norėdamas atkeršyti man, ar ne?

Prieš atsakydama Lina sunkiai atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į savo rankas.

– Taip, nėra ko slėpti, jis nori atkeršyti už tai, kad jį sužlugdei.

– Prisiekiu, neleisiu ir toliau tam tęstis, – vis labiau pyko mergina. – Pamokysiu jį už tai, kaip verčia mus kentėti, nepasigailėsiu...

– Ne, tai blogiausia, ką gali padaryti, – paprieštaravo Lina.

– Kodėl taip manai? – ji sustojo prie lovos, įsiremdama rankomis į klubus. – Tik pažiūrėk, ką jis padarė, sudaužė tave kaip obuolį!

– Neįveikiau Rodžerio tik todėl, kad jis turėjo tuos iš Tasdaro pavogtus antrankius, kurie neleido man naudotis galiomis.

– Tai dabar jį gini? Po viso to, kas tarp jūsų nutiko?

– Neginu, tiesiog bandau pasakyti, jog puldama Rodžerį viską tik pabloginsi, nes jis dar labiau norės keršyti ir tada niekada neturėsime ramybės. Patikėk manimi, puikiai jį pažįstu, kad ir ką bedarytum, jis taip paprastai nenusileis.