Demono vaikas (VIII dalis)

Šeštas skyrius. Įsilaužimas į tvirtovę (3)

– Ravena su Arėju ir Felicija jau iškeliavo, – iškvėpė Šiva ir pažvelgė pro langą į vidinį kiemelį, kur nuobodžiaudamas ant žolės sėdėjo Altayras. – Apmaudu, kai niekuo negalime jiems padėti.

– Tiesa, Ravena dar tokia jauna, o turi taip kankintis dėl savo mamos, nes jos tėvas demonas, – nusiminė Žina. – Įdomu, ar ji tikrai norėjo apsimesti, jog tarnaus Tasdarui, kad atsiimtų savo veidrodį?

– Nesu tikra, bet tas veidrodis jai be galo svarbus, jei ryžtasi apie tai pagalvoti, – liūdnai šyptelėjo Šiva. – Pastaruoju metu jai labai sunku, dėl to ir bando griebtis kiekvieno įmanomo būdo, kaip viską pagerinti. Jei tik kaip nors pavyktų įveikti Tasdarą...

Žynė, žinoma, atsakymo neturėjo, tad moterys kurį laiką sėdėjo susimąsčiusios visiškoje tyloje. Šiva vis dar žiūrėjo pro langą, negalėdama atitraukti akių nuo vienišo berniuko, taip pat liūdinčio dėl Ravenos. Per tiek mėnesių buvimo kartu jie spėjo susidraugauti ir tapo nepaprastai artimi.

– O gal vis dėlto dar spėtum teleportuotis į Tamsos karalystę ir jiems padėti? – staiga paklausė ji. – Juk jie iškeliavo tik trise, jei nepavyks išlikti nepastebėtiems, tikriausiai bus nelengva prasibrauti pro tuos sargybinius.

– Deja, į Tamsos karalystę teleportuotis neįmanoma, Tasdaras apgaubęs ją blogiu, kuris slopina magišką energiją, – atsigręždama į ją paaiškino Žina. – Kol iki ten nusigausiu, jie greičiausiai spės įgyvendinti savo planus, tad tiesiog nebėra prasmės.

– Vadinasi, belieka tik laukti ir tikėtis, kad viskas susitvarkys, – Šiva pagaliau atitraukė žvilgsnį nuo lango. – Be to, Ravena minėjo kažkokį planą. Galbūt neturėtume jos taip nuvertinti, juk vis dėlto ji pusiau demonė ir yra kur kas stipresnė nei manome.

– Taip, greičiausiai tu teisi, – sutiko Žina ir įsistebeilijo į sieną, tarsi joje ką nors matytų. – Beje, yra dar šis tas, ko nepasakiau. Ar esi ką nors girdėjusi apie dvisielius?

– Dvisielius? – moteris pažvelgė į ją lyg į beprotę. – Pirmą kartą girdžiu tokį žodį, kodėl išvis manęs to klausi?

– Na, kai Ravenos siela buvo patekusi į Užmaršties pasaulį, nutiko šis tas labai keisto, – ji minutėlę tylėjo, galvodama, kaip visa tai paaiškinti. – Tiesiog jutau jos sielą Užmaršties pasaulyje, bet tuo pačiu ir kūne. Jau anksčiau esu girdėjusi apie žmones, turinčius dvi sielas, tad iškart pamaniau, jog Ravena viena iš tokių. Niekada nebuvo tekę matyti nieko panašaus, o ir nesu tikra, kodėl Ravena gulėjo be sąmonės, jei kita jos siela vis dar buvo kūne.

– Sakai, kad ji turi dvi sielas? – suraukė antakius moteris. – Bet kaip tai įmanoma?

– Kol kas negaliu paaiškinti, nes tai labai retas ir išskirtinis atvejis. Galbūt, kai Ravena nėra visiškas žmogus, jos siela stipresnė nei visų kitų. Jiems grįžus turėtume apie tai pasikalbėti plačiau ir kaip nors patikrinti, ar jos kūne tikrai slypi dvi sielos. Ir taip ilgai užtrukau, kol radau, už ko užsikabinti, apie dvisielius beveik nėra jokios informacijos, bet gal su kitais žyniais ką nors aptiktume. Kai jau baigėme kurti tuos burtus, galėtume į tai susitelkti labiau.

– Žinoma, jeigu turi daugiau laiko, nors visa tai man atrodo taip neįtikėtina, – sutiko Šiva. – Tiesa, jei jau prakalbome apie sielas, vis nesiliauju galvoti apie Arelą, juk Melburnas aiškiai pasakė, kad Aladoras nusiuntė jos sielą Mirties demonui, ar ne?

– Taip, o kodėl manęs to klausi?

– Na, kiek girdėjau, pas Mirties demoną patenka tik nusidėjusių žmonių sielos, tad kodėl Aladoras nenusiuntė jos pas Fantaziją? Nejaugi Arela nusidėjo tiek daug, kad tiesiog negalėjo pas ją patekti?