Demono vaikas (VIII dalis)

Dvyliktas skyrius. Pralaimėjimas (1)

Pagaliau po tiek laiko, po tokių didžiulių pastangų, Ravena pateko į Tamsos dimensiją. Norėjo pratęsti tunelį, kad atsidurtų pačiame Užmaršties pasaulyje, bet nebeužteko jėgų, tad turėjo sustoti čia. Išnykus sūkuriui, viską aplinkui apgaubė tamsa, o iš kažkur atklydęs vėjas ištaršė pusilgius mergaitės plaukus. Ant kaktos žibanti Agjos žymė, rodanti, jog ji naudojosi galiomis, po truputį nuslopo. Žengusi kelis žingsnius į priekį, ji savo giliomis tarsi ežerai akimis pervėrė horizontą ir pajutusi iš žemės sklindantį šaltį užsimaukšlino ant galvos gobtuvą, tik dar stipriau susisupdama apsiaustu. Po kojomis plytėjo raudona sutrūkinėjusi žemė, o viršuje atsivėrė juodas kaip rašalas dangus, prismaigstytas degančių kaip ugnis žvaigždžių. Mergaitė apsidairė vartų į Užmaršties pasaulį, bet greičiausiai jie buvo kur nors toliau ir jai reikės paėjėti į priekį. O kur tiksliai, nuspėti nebuvo sunku, nes kelias vedė tik į vieną pusę, susijungęs iš gausybės ore skrajojančių uolų.

Netoliese aidintis varnų karksėjimas šiurpino odą, bet pačių varnų nesimatė nė ženklo. Ravena atsargiai žengė per kietą raudono molio žemę, tuo pačiu stengdamasi atgauti prarastas jėgas, tačiau priėjo per daug arti krašto ir uolos gabalas skilo. Slystelėjusi mergaitė vos nenugarmėjo žemyn, bet viena ranka laiku užsigriebė atsikišusios uolos kraštelio ir mėgino pasinaudoti galiomis, kad greičiau pasiektų pagrindą, tačiau vis dar buvo per daug nusilpusi, tad turėjo verstis be jų. Tvirtai kabindamasi už grublėtų uolų, Ravena užkopė į viršų ir gaudydama kvapą minutėlę klūpėjo ant žemės. Tolumoje vingiavo akmenuotas kelias, bet ji neskubėjo, juk nežinia, kiek laiko praeis, kol grįš visos jėgos. Nujautė, jog kelionės tikslą pasieks greitai, tik sudrebėjo vien nuo minties, kad norint išgelbėti mamą reikės įveikti patį Aladorą su Erinija.

Tuo metu Ravenos širdį aplankė nerimas, tarsi Arela šauktųsi jos pagalbos, būtent tai skatino nepasiduoti, ir joks Aladoras jai nesutrukdys. Dabar žemė nebebuvo tokia uolėta, todėl keliauti sekėsi lengviau. Pakliuvusi į Tamsos dimensiją ji iškart prisiminė tai, kaip Arela pasakojo apie Zurato veidrodyje įkalintas ne tik jos galias, bet ir dalį emocijų. Tik pažabojus kai kurias jų, buvo galima apsaugoti ją nuo demoniškos pusės, nes kuo stipresnės emocijos, tuo didesnė tikimybė, jog į paviršių išlįs vidinis demonas ir nebepavyks sugrįžti į save. Būtent dėl kai kurių emocijų trūkumo Ravenos nuotaika turėdavo keistis lėčiau nei kitų, bet ji mokėjo tai valdyti, juk veidrodis buvo sukurtas ordino vos tik ji gimė, tad per tokį ilgą laiką spėjo prisitaikyti. Galbūt dėl to taip ir nesisekė medituojant, kai norėjo išmokti atverti Hiperkosminės erdvės tunelį. Buvimas šioje vietoje greičiausiai galėjo prižadinti visą jos galią, tačiau mergaitė nenorėjo rizikuoti ir galutinai prarasti save vien tam, kad įveiktų priešus. Ras kitokį būdą, kaip jais atsikratyti.

Paskendusi tokiose mintyse, Ravena judėjo pirmyn. Nežinojo, kiek laiko užtruko, bet vos pajutusi sugrįžusią energiją ėmė naudotis teleportacija, kad keliavimas būtų spartesnis. Ir štai, galiausiai tolumoje išvydo dangų rėžiantį Tamsos stulpą, kurio nebuvo įmanoma nepastebėti. Akimirką stabtelėjusi nusismaukė nuo galvos gobtuvą. Kad ir kokie pavojai laukė, buvo pasiryžusi juos iškęsti ir jau nebenaudodama teleportacijos nuskubėjo tolyn. Privalėjo kuo greičiau kirsti vartus, nes tik tada galės deramai pasikalbėti su mama ir žinos, ar jai viskas gerai, be baimės, jog ryšys bet kurią sekundę nutrūks. Dar keli šimtai metrų, ir Tamsos stulpas buvo jau visai čia pat, tuoj pereis į kitą pusę ir susidurs su neišvengiamybe.

– Mama, aš netoliese, pakentėk dar truputį, – žvelgdama į stulpą, iš kurio sklido šaltis ir neaprėpiamas blogis, drąsiai ištarė mergaitė. Jis blykčiojo juodai, kartkartėmis į visas puses paskleisdamas žaibus, bet ji nekreipė į tai dėmesio, nes labiau rūpėjo tikslas. Iš lėto žengė į priekį ir ją apgaubė beprotiška tamsa. Tuo metu kažkas sugriebė jai už rankos ir ėmė tempti gilyn. Ravena suriko iš siaubo, tačiau niekas jos negirdėjo. Juodumoje po truputį išryškėjo balti šmėklų siluetai – čia jos ir tempė mergaitę. Vienai išnirus tiesiai priešais veidą, ji stipriai užsimerkė, visu kūnu kaupdama psi energiją, kuri kas sekundę vis plėtėsi. Apsuptos šviesos, šmėklos kaipmat dingo, o jų klyksmų aidai palaipsniui nuslopo.