Demono vaikas (VIII dalis)

Ketvirtas skyrius. Nesulauktas atsakymas (1)

Juodoji migla kaip tamsi nakties skraistė pamažu traukėsi iš Šešėlių karalystės, dangus pagaliau ėmė šviesėti ir Šešėlių giria tarytum atgimė iš naujo. Nuo švelnaus vėjelio lengvai siūbavo aukštų medžių viršūnės, o virš jų tarsi po ilgo žiemos miego sušvito pirmieji saulės spinduliai. Lyg nedrąsiai, šviesa iš lėto pasklido visomis apylinkėmis ir nusidriekė iki pat tako, vedančio į Šmėklų pelkės pakraštyje stovintį patį prabangiausią namą visame Adarlano mieste. Jį nuo kitų skyrė ir nepaprastai baltos sienos bei jį supantis didžiulis sodas su pašonėje ramiai čiurlenančiu tvenkinėliu. Tačiau kad ir kokiu grožiu spinduliavo ši vieta, namų durų jau seniai niekas nevarstė. Visi langai buvo tvirtai užspausti, bet pro juos besiskverbiantys auksiniai spinduliai brėžė ant sienų šviesos kvadratus, kurie saulei keičiant kryptį vis tįso ir slinko tolyn.

Viduje iš pažiūros nesimatė jokios gyvybės, tačiau vis dėlto namai nebuvo visiškai tušti, tik kiekvieno kampelio neapšviečianti saulė neleido to pamatyti iš karto. Pačiame koridoriaus gale, ant sofos svetainėje gulėjo Goda. Juodi tankūs jos plaukai dengė užmerktas akis, o rankos ramiai ilsėjosi ant pilvo, tarsi ji būtų specialiai kažkieno taip paguldyta. Netrukus mergaitės veidas persikreipė, antakiai susiraukė ir galiausiai ji prabudo iš gilaus miego. Pasiremdama rankomis ji palengva atsistojo ir pasitrynusi akis pažvelgė pro langą. Atmintyje aiškiai iškilo visų praeities įvykių prisiminimai, kaip visą Šešėlių karalystę nei iš šio nei iš to apgaubė visiška tamsa ir ji nebegalėjo iš jos ištrūkti, o tada... nieko, daugiau nieko neprisiminė. Tačiau dabar, atrodo, visa ta tamsa traukėsi, tik toli danguje, į šiaurę nuo Šešėlių karalystės vartų, išryškėjo jos plėmai, tarsi ten dar būtų naktis.

– Tėti? – Goda persigandusi puolė pro duris ir nuskubėjo laiptais aukštyn. Tikėjosi rasti jį namuose, nors paskutinį kartą Gordonas išėjo prie Šešėlių girios, norėdamas pasiekti vartus. Ten jį apgaubė migla, o po to čia pasirodė Aristėjas, bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti – tamsa apsupo ir juos.

Pasiekusi antrą aukštą, Goda atplėšė duris, vis šaukdama savo tėvą, tačiau jos veidas paniuro kaip debesis, nes nė viename iš kambarių jo nerado, tad beliko patikrinti miegamąjį. Nors vangiai tikėjo, kad jis ten, mergaitė nedrąsiai pravėrė duris ir lėtai žengė vidun. Kambaryje, žinoma, buvo tuščia ir jis atrodė visai taip pat, kaip prisiminė. Ilgesingai atsidususi ji jau ruošėsi eiti, bet dėmesį patraukė lentynoje pastatyta nuotrauka. Nors matė ją daugybę kartų ir žinojo, kas joje pavaizduota, neatsispyrė pagundai žvilgtelėti vėl ir priėjusi arčiau netgi paėmė nuotrauką į rankas. Kuo ilgiau į ją žiūrėjo, tuo labiau stiprėjo neapykanta savo mamai, kad taip ir neturėjo progos su ja susipažinti, nes toji nieko nepaaiškinusi juos paliko. Nesuprato, kodėl savo kambaryje Gordonas vis dar laikė tai, kas nuolat priminė nenusisekusią santuoką, bet vis dėlto ta moteris buvo jo gyvenimo dalis, negalėjo taip paprastai jos pamiršti, net jei per tiek metų ir susitaikė su viskuo, kas nutiko.

Nusivylusi žynė išėjo iš kambario ir ją užplūdo slogus vienatvės jausmas. Nebeturėdama kito pasirinkimo ji nusileido laiptais, ketindama paieškoti tėvo Šešėlių girioje, nors nežinojo, ar jis spėjo iki ten nusigauti, o ir sunkino tai, kad dar nemokėjo teleportuotis, tad keliauti bus dvigubai sunkiau. Koridoriuje prie pat lauko durų stovėjo į sieną atremta jos lazda, todėl prieš išeidama nusprendė ją pasiimti. Žalias smaragdinis brangakmenis sutvisko prieš šviesą ir Godai suspaudė širdį, bet stengdamasi užgniaužti visus sukilusius jausmus ji paskui save užtrenkė duris ir pagaliau atsidūrė kieme. Į veidą dvelktelėjo gaivus vėjelis ir ją pasitiko pasakiškas gamtos grožis, kur viskas atrodė kitaip, nei tą nelemtą dieną, kai karalystę užgriuvo nelaimė. Toje neapsakomoje tamsoje visą kūną buvo sukausčiusi baimė ir šaltis, o Juodoji migla skverbėsi į pat širdies gilumą. Tačiau dabar, kai tas blogis galų gale dingo, karalystė sužaliavo kaip vasarą, nors ji nežinojo, kiek laiko praėjo ir koks metų laikas turėtų būti iš tiesų.