Demono vaikas (VIII dalis)

Ketvirtas skyrius. Nesulauktas atsakymas (2)

Gordono sąmonė buvo blaivi, tačiau jis neįstengė pajudinti nė raumenėlio. Juto lengvą šaltuką, sklindantį kažkur iš apačios, mėgino pakelti rankas, bet nepavyko atplėšti jų nuo grindų, o kojos taip pat nepakluso, tarsi būtų pripildytos švino. Nutirpęs buvo visas kūnas, nes nežinia kiek laiko jis pragulėjo ta pačia poza. Nepaisant to, stengėsi ką nors įžiūrėti aplinkui, kad bent jau suvoktų, kur esantis, bet viską pamatyti aiškiau galėjo tik tada, kai akys priprato prie viską gaubiančios tamsos. Gordono rankas kaustė grandinės, pritvirtintos tiesiog prie akmeninių grindų, o patalpa buvo didžiulė ir beveik tuščia. Jis nesugebėjo įžiūrėti lubų, tarsi priešais jį būtų atsivėręs juodas dangus be žvaigždžių.

Šiaip ne taip pakreipęs galvą į šoną, Gordonas pastebėjo baltą liniją ties ranka ir jo žvilgsnis iškart nuslydo žemiau. Balta linija sudarė apskritimą aplink, o po juo vingiavo ir daugiau linijų. Tik vėliau žynys suvokė, jog gulėjo pentagramos viduryje, tačiau nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Bet jo mintis staiga sujaukė dvi artėjančios figūros. Tik joms sustojus jas atpažino ir jo akys išsiplėtė iš siaubo. Priešais stovinti šviesiaplaukė moteris vilkėjo aukso spalvos rūbą, galvą puošė deimantinė tiara, o iš melsvų tarsi ledas akių sklido neapykanta ir šaltis. Su ja atėjęs vyriškis buvo įsisupęs į didelį raudoną apsiaustą, juoduose plaukuose spindėjo panaši tiara. Smaragdinės akys kėlė Gordonui šiurpą, juk buvo tokios panašios į jo, tokios skausmingai pažįstamos...

– Tėve, čia tu?

Neatpažino net savo paties balso. Nors ne, pažino, tik balsas skambėjo kitaip, tarsi jis vis dar būtų tas mažas bejėgis berniukas, privalėjęs paklusti tėvams, net jei ne visada jiems pritardavo. Tačiau ką visa tai reiškė? Ar jis regėjo savo praeitį, kurios beveik neprisiminė, nes tėvai ištrynė jam atmintį? Bet kodėl? Kodėl visa tai turėjo matyti būtent dabar? Labai tolima jo pasąmonės dalelė jau anksčiau bandė šį tą atkurti, tik tie prisiminimai prieš tai neatrodė tokie ryškūs ir tikroviški, todėl dabar jis tegalėjo tik bejėgiškai stebėti ir laukti, kas bus toliau. O tėvai nedelsė ir palinko tiesiai virš Gordono. Jis pabandė ištrūkti, bet nepavyko, o po akimirkos kūnas tik dar labiau apsunko. Tas šiurpus tėvo žvilgsnis... žynys nebuvo tikras, bet nujautė, jog būtent jis kažkaip jį ir paveikė.

– Pakentėk, greitai viskas bus baigta, – glostydama jam skruostą prakalbo moteris, tačiau jos meilumas buvo apsimestinis.

– Pa... leisk... ma... ne... – sunkiai išspaudė Gordonas.

Daugiau nieko nesakiusi moteris iš lėto atsitraukė ir uždegė ant stalo sudėliotas žvakes. Jų buvo be galo daug, bet visos užsižiebė vienu metu, tad Gordonas galėjo atidžiau stebėti tėvus, nors jį labiau traukė virpčiojanti liepsna. Tuo metu grėsmingas tėvo šešėlis užstojo visą šviesą ir jam prie kaklo žybtelėjo aštrūs peilio ašmenys. Gordonas žinojo, kad tai netikra, tačiau baimė tik dar labiau jį sukaustė. Kita vertus, kadaise jau teko tai patirti ir jis liko gyvas. Be to, privalėjo išsiaiškinti, kas nutiko toliau, ką ir kodėl darė jo tėvai, tik baiminosi, jog niekada neištrūks ir liks kalėti praeityje, juk nė nenutuokė, kaip čia pakliuvo.

– Ką... ką man darysi? – sunkiai paklausė jis.

– Nebijok, tai tik tavo paties labui, – išsišiepė vyras. – Truputį skaudės, bet tu tai iškęsi.

Šalti peilio ašmenys nuslydo kaklo oda. Gordonas jau manė, kad tėvas perpjaus jam gerklę, tačiau netrukus geležtė lėtai nuklydo prie rankos. Tik tada jis pajuto beprotišką skausmą ir stengdamasis nerėkti piktai suurzgė, o šviesiaplaukė moteris stovėjo atokiau ir nė nežvilgtelėjo, tarsi jai visiškai nerūpėtų, ką daro tėvas. Gordoną užplūdo dar stipresnis skausmas, tik šį kartą ne fizinis. Jis nebejuto žaizdos rankoje, buvo nusilpęs, nebegalėjo nė žodžio ištarti. Neįstengė praverti lūpų. Žinojo, kad jo kūnui iš tiesų nieko nenutiks, juk čia tik vizija arba... sapnas? Jei taip, tai gal viso to niekada net nebuvo? Kam tada taip sielotis dėl tokio tėvų poelgio? Po to, kai sulaukęs aštuoniolikos jis perėmė valdyti Šešėlių karalystę, daugiau jų neaplankė ir negavo jokių žinių, o iki šiol puikiai tvarkėsi ir be jų.