Demono vaikas (VIII dalis)

Dvyliktas skyrius. Pralaimėjimas (2)

Arela jau nebežinojo, kiek laiko praėjo nuo tos dienos, kai su ja susisiekė Gordonas, žadėdamas, jog padės iš čia ištrūkti. Nuo pat tos akimirkos ji daugiau nieku kitu negyveno, tik ta vienintele mintimi, kad vis dėlto dar turi šansą. Net jei ir nepavyko pasprukti iš Užmaršties pasaulio pačiai, mėginimas padėjo kitiems pajusti jos magišką energiją ir suprasti, kad iš tiesų ji gyva, tik įkalinta čia Aladoro. Jis bent jau nebelaikė jos toje lovoje, tiesiog uždėjo ant rankos magišką apyrankę. Iš patirties Arela žinojo, jog nusiimti jos nepavyks, praeitą kartą, kai daugiau nei prieš dešimt metų kalėjo Tasdaro nelaisvėje, jai tik pasisekė, net jei išsivadavusi iš apyrankės taip ir nesugebėjo pabėgti. Bet tada ji buvo visiškai viena, niekas negalėjo padėti, o dabar turėjo vilties būti išgelbėta, nors tai tik įrodė, kokia ji priklausoma nuo kitų, juk pati bandė iš čia pasprukti, tačiau jos bandymas nenusisekė. Moteris visa širdimi troško kada nors savyje slypinčią galią išlaisvinti, deja, vis dar nežinojo, kaip tai padaryti, o tai labiausiai ir žlugdė.

Staiga Arelos širdį užplūdo keistas, bet labai pažįstamas jausmas, ir jos ranka nusileido tiesiai ant krūtinės. Akimirką ji nustojo kvėpavusi, mėgindama suvokti, kas tai per jausmas, širdis tik dar stipriau sutuksėjo iš jaudulio.

– Ravena ateina... – pakildama nuo lovos sukuždėjo moteris. – Ji jau visai netoliese...

Tuo metu iš koridoriaus pusės pasigirdo aiškūs žingsniai ir sustingusi Arela įsmeigė žvilgsnį į duris, o spragtelėjus spynai įsitempė it styga. Atidaromos durys nemaloniai girgžtelėjo ir jos akys susidūrė su grėsmingu Aladoro siluetu. Kurį laiką jis stovėjo tarpduryje nejudėdamas, po to žengė keletą žingsnių arčiau į šviesą. Tik tada Arela galėjo aiškiau įžiūrėti jo veidą, tas raudonas akis, kurias matė jau tiek kartų, bet kiekvieną dieną jos kėlė vis didesnį šiurpulį. Galbūt dėl to, kad taip siaubingai priminė Tasdarą.

– Tikriausiai jau pajutai, ar ne? – puse lūpų šyptelėjo jis. – Nejaugi manai, kad Ravenai taip paprastai pavyks praeiti pro visas tas šmėklas? Be to, pasiunčiau ir Eriniją, kurią įveikti bus kur kas sunkiau.

– Tu tik žaidi su ja, – pasipiktino moteris. – Kokie iš tiesų yra tavo planai? Kodėl iškart neatsikratai ja, jei esi stipresnis?

– Tikrai nori išgirsti? – tarsi tik ir siekdamas ją išgąsdinti, Aladoras iš lėto priėjo arčiau. Arela troško kuo skubiau atsitraukti, bet iš baimės jos kūnas sustingo. – Puikiai žinai, jog norėdamas atgauti pilną pavidalą turiu rasti tinkamą sielą, tačiau man taip ir nepavyko to padaryti, todėl ir naudojuosi tavo galiomis. Galėtume visa tai ir pakeisti, jei tik daugiau nesipriešintum.

– Kėsiniesi į Ravenos sielą, dėl to ir leidi jai patekti į pilį? – Arelos akys išsiplėtė iš siaubo. – Tasdaras niekada tau to neleistų.

– O kas jo klaus, kai pasitaikė tokia proga? Dar nesu tikras, ar Ravenos siela man tiktų, bet pažiūrėk iš kitos pusės, ji juk pusiau demonė ir savyje slepia nemažai galių. Be to, jeigu paimčiau jos sielą, man nebereikėtų tavo galių.

– Ir ką siūlai? Leisti tau pasiimti jos sielą, kad galėčiau iš čia ištrūkti?

– Ne viskas taip paprasta. Planavau sudaryti sandėrį su Gordonu ir pasiimti jo sielą, bet jis nesutiko prisijungti prie manęs ir padedamas Žinos paspruko, o dabar, kol jis nepateks į Užmaršties pasaulį, neįstengsiu pasiekti jo sielos. Tačiau pavojus dar nepraėjo, jis gali ir vėl bet kada čia patekti, jeigu pasieks mirties ribą, o tada jo siela neabejotinai priklausys man. Žinau, koks tau svarbus Gordonas, tad siūlau galimybę jį išgelbėti.

– Kokią galimybę? – Arela net sudrebėjo vien nuo minties, kad ir vėl pakliuvo į jo rezgamas pinkles ir jos balsas nuskambėjo neužtikrintai.

– Tam, kad neliesčiau jo sielos, pati savo noru liksi su manimi.