Demono vaikas (VIII dalis)

Aštuntas skyrius. Laisvės troškimas (2)

Ravena vis dar negalėjo patikėti tuo, kas nutiko Tamsos tvirtovėje. Atrodė, šį kartą pavyks ir pagaliau sugebės pasipriešinti Tasdarui, bet galia taip apnuodijo protą, kad ji ėmė pernelyg pasitikėti savimi, nors iš tiesų pakankamai stipri nebuvo. Nepaisant to ji džiaugėsi, jog pavyko atgauti Zurato veidrodį, net jei Azaros žiedas taip ir liko pas jos tėvą, tad neiššvaistė laiko veltui. Tačiau dabar nerimą kėlė nelaimėje paliktas Melburnas, nes Tasdaras galėjo padaryti bet ką, netgi jį nužudyti, tik sunku buvo tai įsivaizduoti, kai niekada nematė, kaip jis tą daro. Mergaitė ir pati stebėjosi tokiu savo nerimu, juk net nepažinojo Melburno. Jos akyse jis visada buvo nuolankiai paklūstantis Tasdaro parankinis, o ir nežinojo, kas iš tiesų dedasi jo galvoje. Žinoma, būtų visai logiška, kad jos tėvas jį tik išnaudojo, nes kas galėtų tarnauti tokiam blogio įsikūnijimui savo noru?

Apie tai mąstydama Ravena nė nepajuto, kaip kartu su Arėju ir Felicija pasiekė Dangaus karalystės vartus. Patekę vidun, jie iškart teleportavosi prie Dangiškųjų rūmų. Dabar tereikėjo pranešti naujienas kitiems, tad nedelsdami patraukė menės link, kur rado Šivą su savo vyru Persėju, o netoli jų pro langą žiūrėjo ir Žina. Tikriausiai matė, kaip jie grįžo, nes vos tik prasivėrus durims atsisuko ir patraukė jų pusėn. Ravena nieko nesakydama ištiesė priešais save veidrodį, norėdama ją nuraminti, ir tai padėjo, moteris atsikvėpė iš palengvėjimo.

– Kaip gerai, kad pagaliau jį atgavai, – džiaugėsi ji. – Tik kaip jums pavyko?

Kad ir kaip mergaitė nedrįso prisiminti tų įvykių, trumpai viską nupasakojo, o Šiva ir Persėjas taip pat įdėmiai klausėsi, nė karto jos nepertraukdami.

– Jeigu ne Melburnas, greičiausiai būtume pakliuvę į nelaisvę, – panarinusi galvą, mergaitė tvirčiau suspaudė veidrodžio rankenėlę ir pažvelgė į juodą kaip naktis stiklą. – Reikėjo pasiruošti geriau.

– O kaip geriau mes galėjome pasiruošti? – skėstelėjo rankomis Felicija. – Atvykti pas Tasdarą su visa armija, kurios net neturime? Nustok būti tokia pesimistiška, svarbiausia, kad pavyko atgauti veidrodį ir dabar galime keliauti pas Gordoną, juk tai ir planavai, tiesa? O Melburnas jau kaip nors susitvarkys, nebūtų liepęs mums bėgti, jei žinotų, jog pralaimės. Tikriausiai jis turi kažkokį planą, todėl privalome susitelkti į savuosius, vis tiek nieko nebepakeisime.

– Ką gi, ne viskas taip blogai, bent jau žinome, už ko užsikabinti, – pritarė Žina. – Kol buvote išvykę, Marina atgabeno knygą, kur paaiškinta, kaip naudotis Hiperkosminės erdvės tuneliu. Gordonas taip pat nežino, kaip patekti į Užmaršties pasaulį, todėl nedelsėme, kol nuvyksi pas jį pati. Mums beliko tik šis variantas, nes Veidrodžių karalystės vartai užblokuoti ne su Juodąja migla ir jų neatblokuosime taip, kaip ankstesniųjų, tad jis pasiruošęs padėti kiek įmanoma daugiau. Be to, Eliza paėmė dar kitą knygą iš Azryato, kur pasakojama apie sergėtojus, vadinasi, kol kas įvykiai sukasi mūsų naudai. Tik turime būti labai atsargūs, kad mūsų planų nesužinotų Tasdaras arba Aladoras.

Visą tą laiką tylėjusi Šiva jau žiojosi kažką pasakyti, tačiau ją išblaškė garsus beldimas. Durims prasivėrus, vidun šiek tiek nedrąsiai įėjo Lina.

– Atsiprašau, kad trukdau, bet turiu gerų žinių, – nusišypsodama prakalbo ji, iš lėto artėdama prie Ravenos ir šalia jos stovinčio Arėjo. – Mes atgavome Azaros žiedą.

– Nejaugi? – sutrikusi išlemeno mergaitė. – Bet paskutinį kartą...

– Jį paėmė Melburnas, – ištraukusi relikviją iš kišenės, moteris įspaudė ją Ravenos delne. – Žinau viską, kas nutiko. Jam pavyko pabėgti ir tą žiedą išsikovoti.

– Tu buvai su Melburnu? – piktai sunėrė ant krūtinės rankas Felicija.

– Taip, jis norėjo su manimi pasikalbėti, kad perduotų Azaros žiedą, kurį atgavo iškart po to, vos jūs išvykote, – visai to neslėpdama paaiškino ji. – Melburnas nuo šiol mūsų, o ne Tasdaro pusėje. Be to, jau anksčiau buvo pažadėjęs jį paimti, bet nerado tinkamos progos.