Demono vaikas (VIII dalis)

Šeštas skyrius. Įsilaužimas į tvirtovę (1)

Išgirdusi neramius balsus, Lina išėjo iš kambario ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai į koridoriaus gilumą. Ravena stovėjo priešais Elizą ir Agnesę, lėtai purtydama galvą ir stengdamasi sulaikyti ašaras, bet jos nesiliaudamos riedėjo skruostais.

– Kas čia vyksta? – prieidama artyn paklausė moteris.

– Pasakiau jai tiesą, – nė nedvejodama tarė Eliza.

– Tu jau žinai? – Ravenos akys išsiplėtė iš nuostabos ir nevilties.

– Taip, Eliza viską papasakojo. Ir Šiva girdėjo, tik ieškojome tinkamos progos, kada pasakyti tau, nes žinojome, kaip bus sunku.

– Bet... bet tai reiškia, kad stengėmės tik be reikalo. Aš jau buvau pasidavusi, maniau, nieko nebepavyks padaryti, tačiau Žina padėjo man neprarasti vilties... – jos pečiai bejėgiškai nusviro, žvilgsnis nukrypo į grindis. – Matyt, per mažai stengiausi.

– Bet kaip mums išsiaiškinti, ar Arela tikrai mirusi? – įsiterpė Agnesė. – Pačios nematėme, kaip ji mirė.

– Melburnas nemelavo, – sunkiai atsiduso Eliza. – Visa tai jis sužinojo iš Tasdaro, kuris pats savo akimis matė, kaip Aladoras sunaikino jos kūną. Arelos sielos jau nebebuvo įmanoma sugrąžinti, tad beliko tik nusiųsti ją Mirties demonui Memnochui.

– Tikriausiai taip nutiko, nes ilgai uždelsėme ir jos neišgelbėjome, – tik dar labiau nusivylė Ravena. – Kai praėjo tiek laiko, ir pati turėjau suprasti, kad jau nieko nebeišeis padaryti...

– Viskas gerai, darėme, ką galėjome, tai ne mūsų kaltė, – bandė guosti mergaitę Lina, priglausdama ją arčiau savęs.

Minutėlę jos prastovėjo tylėdamos, neišmanydamos, ką daugiau pridurti ir kaip apsakyti savo jausmus, juk Arela joms visoms buvo labai artima. Jos pažinojo viena kitą nuo jaunų dienų, dar tik vos pradėjusios kurti šeimas ir įžengusios į suaugusiųjų gyvenimą, o dabar... sunku buvo patikėti, kad viena iš jų išėjo taip anksti.

– Aš nesustosiu, ir toliau ieškosiu kelio į Užmaršties pasaulį, – pagaliau prakalbo Ravena ir atsitraukusi nusibraukė ašaras. – Privalau tik dar labiau pasistengti ir išgelbėti savo seserį, nes dabar man liko tik ji.

– Tu ne viena, visada tau padėsime, – paglostė jos plaukus Lina. – Mano namuose gali gyventi tiek, kiek reikės, juk esu tavo antroji mama, prisimeni?

Mergaitė tik nuoširdžiai nusišypsojo, ir nors toje šypsenoje džiaugsmo visai nebuvo, moteris pasijuto šiek tiek lengviau. Žinojo, kaip jai sunku bus susitaikyti su netektimi, bet darys viską, jog einant laikui ji pasijustų geriau. Tuo metu priešais jas ištįso Felicijos šešėlis, ir Lina nustebusi pakėlė galvą, pasitikdama ją žvilgsniu.

– Kaip gerai, kad pasirodei, – Ravena stengėsi nuvyti liūdesį šalin ir priėjo arčiau draugės. – Gal matei Arėją?

– Ne, o kas atsitiko?

– Prisimeni, prieš kelis mėnesius planavome atsiimti Zurato veidrodį iš mano tėvo, bet taip to ir nepadarėme, tad pamaniau, kad dabar būtų puiki proga. Galiu viską paaiškinti, jeigu tu neužsiėmusi.

– Žinoma, tik... – neramus jos žvilgsnis nukrypo į Liną. – Deja, vyksime į Tamsos karalystę be tavęs, juk neseniai išėjai iš ligoninės ir privalai saugotis, nes dar neatgavai jėgų.

– Nieko tokio, vis tiek turiu kitokių planų, – nenoriai šyptelėjo ji. – Trumpam apsilankysiu Vandenų karalystėje.

– O ką ten veiksi? – nustebo Felicija. – Vakar ten vyko Ravena, o šiandien jau tu?

– Atleisk, negaliu sakyti. Nesijaudink ir padėk Ravenai, man tik reikia su kai kuo pasimatyti.

– Žina kaip tik planavo ten užsukti, – įsiterpė mergaitė. – Bet turbūt jau per vėlu ir negalėsite vykti drauge.