Demono vaikas (VIII dalis)

Keturioliktas skyrius. Demono vaikas (3)

Arela nebežinojo, kiek sargybinių per šiandien jau teko nukauti, bet kad ir kokia pavargusi jautėsi, atsipalaiduoti dar negalėjo, vis smūgiavo tai vienur, tai kitur. Jai niekada nepatiko kautis, o juo labiau – pralieti kitų žmonių kraują ar juos net nužudyti, tačiau privalėjo ne tik apsisaugoti, bet ir apginti tuos, kurie kovojo šalia. Labiausiai guodė tai, jog užnugarį jai palaikė Gordonas. Būdama Užmaršties pasaulyje taip troško pagaliau jį išvysti, paliesti ir įsitikinti, ar jam viskas gerai, o vos tik baigsis ši kova, visi troškimai taps realybe. Žinoma, dabar reikėjo susitelkti ne į tai, o ir sunku buvo pasakyti, kaip viskas baigsis. Jie privalėjo įveikti visus tuos sargybinius, kad galėtų priartėti prie Ravenos ir Tasdaro, kurių per visą šią sumaištį nesimatė, nors moteris puikiai žinojo, kur jie. Net pašiurpo oda pagalvojus apie Tasdarą ir kas nutiks, kai ir vėl su juo susidurs. Arela nė pati nesuprato, kodėl jautėsi daug stipresnė nei prieš patekdama į Užmaršties pasaulį, deja, vis dar jam neprilygo. Tasdaras labai retai rodė pilną savo galią ir sunku buvo įsivaizduoti, kokia ji.

Tuo metu sudrebėjo žemė ir Arela vos neišvirto iš kojų, bet šiaip ne taip nukovusi ją puolusį sargybinį nukreipė žvilgsnį į tą pusę, kur turėtų būti Ravena su Tasdaru. Iš ten sklido ir jų energijos, dar pakankamai stiprios, bet jau gerokai silpnesnės nei prieš tai. Tačiau netrukus jos dėmesys ir vėl nukrypo į puolančius sargybinius. Žaizdos, kurią išgydė Gordonas, visai nebejuto ir be problemų galėjo kautis toliau. Akies krašteliu ji vis surasdavo tai vieną, tai kitą kovotoją, tarp jų ir Melburną. Vis dar sunku buvo patikėti, kad nuo šiol jis jų pusėje, bet džiaugėsi jį išgydžiusi. Jeigu ne Tasdaras, išvis nebūtų to sužinojusi, o dar ta Aladoro užuomina, jog jis tik naudojosi Melburno galiomis, dėl to jo nenužudė... Apie tai išgirdusi nesiliovė spėliojusi, ką tie žodžiai iš tiesų reiškė, ir jeigu tai tiesa, kodėl Tasdarui reikėjo jo galių, jei turėjo pakankamai savųjų?

Tik dar stipresnis drebėjimas suvirpino žemę. Atrodė, lyg kas būtų sudundėję kažkur giliai apačioje. Arela minutėlei sustingo, mėgindama suprasti, kas atsitiko, po to pakėlė akis į Gordoną, kuris taip pat stengėsi išsilaikyti ant kojų. Akimirką ji nesuprato, bet tada jų žvilgsniai susitiko ir jos akys išsiplėtė iš siaubo. Nuo tos pusės, kur kovėsi Ravena su Tasdaru, tarsi vinguriuojanti gyvatė skilo žemė, dalindamasi į vis daugiau atšakų, ir jau sukosi prie pat Gordono. Jis staigiai metėsi į šalį, bet ji ir toliau tebeskilo, artėjo prie jų visų. Jie buvo priversti trauktis, tik sargybiniams sekėsi ne visiems, tad beatsiverdama žemė vieną po kito juos negailestingai prarijo. Dabar jų buvo gerokai mažiau nei prieš tai, tačiau pavojus toli gražu nepraėjo. Žemė skilo jau prie pat Arelos ir ji bėgo tik dar greičiau, nors vietomis turėdavo peršokti atsivėrusias duobes ir ne kartą teko suklupti. Bet susitelkdama į norą išlikti ir nepaisydama tarp kojų besipainiojančios suknelės audinio sparčiai judėjo į priekį, akimis vis sekdama greta bėgančius saviškius. Neptūnas, Tronheimas, Alebastras, Melburnas ir Gordonas... jie visi buvo čia, dar nė vienas iš jų nenugarmėjo.

– Ravena! Mes turime jai padėti! – puldama Gordonui į glėbį, Arela vos neparkrito ant žemės, bet laiku įsitvėrė jo rankos. – Negalime jos palikti!

– Ne, ten per daug pavojinga, – jos nagai tvirtai smigo jam į odą, bet jis atplėšė ją nuo savęs ir suėmė rankomis skruostus. – Prašau, susikaupk, dabar svarbiausia ištrūkti iš čia patiems. Neabejoju, kad Ravenai viskas gerai, vis dar jaučiu jos energiją.

Moteris kelis kartus giliai ir trūkčiojančiai įkvėpė.

– Gali bėgti? – rūpestingai paklausė jos Gordonas.

Ji sugebėjo tik linktelėti ir žiūrėdama į tas smaragdines akis sukaupė drąsą. Gordonas palengva ją paleido, ir kol dar nenugarmėjo žemyn, kartu jie stūmėsi į priekį, už nugaros palikdami tik sutrūkinėjusią žemę. Kiti jau buvo gerokai nutolę priekyje, kai kurie naudojosi teleportacija, kad greičiau įveiktų didesnius atstumus, tačiau ji buvo per daug išsigandusi, jog darytų tą patį, ir dėl to gerokai lėtino Gordoną, kuris nenorėjo palikti jos užnugaryje. Bet staiga priešais ją tiesiai iš po žemės išsiveržė ugnies stulpas, tik dar labiau skaldydamas sudžiūvusią žemę. Riktelėjusi Arela metėsi į šalį, su siaubu stebėdama, kaip kiekvienas įtrūkimas prisipildo raudonai švytinčia mase.