Demono vaikas (VIII dalis)

Devintas skyrius. Pražūtingas žingsnis (2)

Arelai su Rebeka sėkmingai pavyko išeiti iš požemių ir jos atsidūrė erdviame vestibiulyje. Moteris skubiai nuėmė jai nuo rankų galias slopinančias ringes ir kelioms minutėms atsirėmė į sieną pailsėti, nes kuo daugiau naudojosi nematerialumo galia, tuo prasčiau jautėsi.

– Mama, tau viskas gerai? – sunerimo mergaitė.

Akyse ėmė dvejintis vaizdas, bet kelis kartus sumirksėjusi ji pagaliau galėjo matyti normaliai.

– Žinoma, privalome kuo greičiau dingti iš čia. Sek paskui mane, išėjimas turėtų būti štai ten.

Nedelsdama Arela nuskubėjo tolyn, o priešais Rebeką tik šmėstelėjo kaip visada tokia šviesi jos figūrėlė. Apie nieką negalvodama ji nubėgo iš paskos, siekdama tik iš čia pasprukti, nors jos raumenys buvo gerokai nusilpę ir teko įdėti nemažai pastangų. Tačiau pabėgėjusios dar truputį jos stabtelėjo. Arela per žingsnį atsitraukė, ir tik tada mergaitė atkreipė dėmesį į priešais jas stūksančias duris, apaugusias gausybe spygliuotų vijoklių.

– Tikiuosi, pavyks pro juos prasibrauti... Padėk man, gerai?

Moteris ištiesė rankas virš vijoklių ir sukaupė magišką energiją, bet vos nukreipė ją į augalus, šie sujudėjo ant durų tarsi gyvatės ir apsivijo jos rankas, nuo pat riešų iki alkūnių, smeigdami į odą spyglius. Tačiau nepaisydama skausmo ji toliau kreipė energiją į vijoklius, po truputį naikindama juos nuo durų.

– Mama? – Rebeka šiek tiek suabejojusi pažvelgė į ją, bet taip pat nukreipė energiją į augalus. Jau prieš tai daugybę kartų kentė botago kirčius, tad blogiau jau būti negalėjo.

– Tiesiog susitelk į tas duris.

Daugiau nieko nesakiusi mergaitė ir toliau stengėsi įveikti vijoklius, vis bandydama suprasti, kas tokio nutiko, kad Arela ryžosi tokiam pražūtingam žingsniui, nors žinojo, jog ištrūkti iš čia tikimybė labai menka. Būtent todėl ji privalėjo padėti ir kvietė vis didesnę savo galią. Ir nors senoms virkščioms kritus jų vietą pakeisdavo naujos, jos darbavosi greičiau, kol galiausiai jų nebeliko. Atvėrusi duris, Arela dar sutrypė ant žemės besirangantį vijoklį ir nukreipė žvilgsnį į priešais atsivėrusį dangų, kuriame vienintelis šviesos šaltinis buvo sidabrinis mėnulis.

Vijokliai ir vėl apsivijo duris, bet tai neberūpėjo, dabar jų tikslas buvo praeiti Šnabždesių girią ir pasiekti vartus. Neramino ir tai, kad galbūt jie bus užverti, nors įprastai Aladoras tai padarydavo tik atėjus vidurnakčiui. Deja, Arela nežinojo, kiek tiksliai šiuo metu valandų ir kiek laiko užtruks keliaudamos per girią, tad turėjo paskubėti. Pajuodę medžiai su išsikerojusiomis šakomis visiškai neviliojo, tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Netrukus dvi jų figūros paskendo viską gaubiančioje tamsoje. Jos stengėsi vengti tako, nes ten būtų aiškiau pastebimos Aladoro, jeigu jis suprastų, kad jos dingusios. Sparčiai judėdamos tarp medžių ir talžomos ne tik šakų, bet ir vis stiprėjančio vėjo, bėglės artėjo savo laisvės link.

– Jos netoliese, – sukuždėjo Arela, kai ausis pasiekė tolimi klyksmai. Širdis suspurdėjo iš jaudulio ir ji suėmė save į rankas, judėdama tik dar greičiau. Būtų geriau, jei pavyktų nusigauti prie vartų, kol šmėklos jų nepasiekė, bet nuojauta kuždėjo, jog laimė joms nenusišypsos. Klyksmai ir dejonės vis artėjo, ir apėmė šiurpas prisiminus, kad pati visai neseniai buvo viena jų. Jokiu būdu nenorėjo sugrįžti į tokią apgailėtiną būseną ir medžioti sielas, nors dabar pati buvo medžiojama.

Mintis išblaškė riksmas ir duslus trinktelėjimas į žemę. Arela vikriai apsigręžė, susidurdama su šmėkla, kuri savo ilgais it peiliai pirštais laikė pačiupusi Rebekai už kojos, bet nepasiduodama toji smogė į ją psi energijos kamuoliu ir ištrūkusi staigiai pakilo. Šmėkla klykdama puolė vėl, tad Arela jau norėjo jai padėti, tačiau jos rankas sukaustė tvirti gniaužtai. Persigandusi ji ėmė blaškytis, mėgindama jų nusikratyti, bet kuo daugiau priešinosi, tuo atkakliau šmėklos ją laikė, spausdamos ne tik rankas, bet ir kojas.