Ravena sėdėjo ant minkštos pagalvėlės sulenkusi kojas, akys buvo užmerktos, rankos sudėtos ant šlaunų. Mergaitė bandė apie nieką negalvoti. Tikslas – tik medituoti, nekreipti dėmesio į kūno generuojamą baimę. Tačiau tai nebuvo taip lengva, kaip iš pradžių atrodė, galvoje sukosi daugybė minčių ir trukdė pilnai susikaupti, kad ir kaip ji stengėsi, niekaip nepavyko jų išvaikyti. O taip troško kuo greičiau atverti tą Hiperkosminės erdvės tunelį, kad tik ištrauktų mamą iš Užmaršties pasaulio, bet ne viskas priklausė nuo norų, stipri valia nepadės jai įgyvendinti savo tikslų, net jei ir kažkiek prie to prisidės.
Beviltiška. Sunkiai atsidususi Ravena pakilo ir nuėjo į virtuvę, kur ant stalo jau garavo pusryčiai.
– Ir kaip sekėsi? – susidomėjusi paklausė Goda.
– Blogai, – paniuro mergaitė. – Aš negaliu nurimti, negaliu susikaupti...
– Privalai tai padaryti, nes kitaip niekada nebepamatysi savo mamos.
– Tai beprasmiška. Norint atverti Hiperkosminės erdvės tunelį reikia užgniaužti visas emocijas, tačiau kaip man atskleisti savo galias, kai jos kaip tik pasislepia? Be to, pastaruoju metu viskas taip blogai, mano mama Užmaršties pasaulyje, tad kaip turėčiau tai ignoruoti ir susitelkti ties tuo, ką taip sunku pasiekti net geriausiems burtininkams?
– Visų ypatingųjų jėgų šaltinis yra emocijos, bet tam ir reikalinga meditacija, – įsiterpė Gordonas. – Galios dabar tau gyvybiškai svarbios, nes kitaip neatversi to tunelio. Puikiai suprantu, kaip jautiesi, bet būtent dėl to, kad reikia pamiršti emocijas, niekam ir nepavyko jo atverti.
– Taip, pati žinojau, į ką veliuosi, privalau labiau pasistengti.
– Per daug savęs nespausk, praėjo dar tik trys dienos, aš ir pats dar nepadariau jokio progreso. Papusryčiavę galėsime kartu nueiti į treniruočių kambarį, lauke jau darosi šalta.
Iš tiesų. Vos prieš kelias dienas prasidėjo žiema. Šešėlių karalystėje dar nebuvo taip šalta, kaip Žemėje, bet jau teko traukti iš spintos šiltesnius drabužius. Sunku buvo patikėti, kiek daug visko nutiko, kol Arela kalėjo Užmaršties pasaulyje, ir vien mintis, kiek ji praleido, skatino daugiau neprarasti vilties. Jei panirs į depresiją, galios tik dar labiau užsislėps arba kuriam laikui visai dings, kas jau buvo nutikę prieš tai. Nuo tos dienos praėjo beveik treji metai, tačiau atrodė, kad kur kas daugiau, nes per tuos metus įvyko daugybė permainų, kurių dėka pasikeitė ne tik aplinka, bet ir ji.
Pusryčiai praėjo ramiai ir be jokių kalbų. Gordonas tesėjo pažadą ir nusivedė Raveną į treniruočių kambarį, kokio ji visai nesitikėjo. Kambarys buvo visiškai tuščias ir su baltomis sienomis, ji neįstengė net nuspėti jo dydžio, atrodė, lyg jis tęstųsi iki begalybės.
– Nustebai, ar ne? – šyptelėjo Gordonas, pasisukdamas tiesiai į mergaitę. – Tai vieta, specialiai parengta treniruotėms su galiomis. Siūlyčiau nenuklysti nuo durų, nes nerasi kelio atgal.
– Kokio dydžio ši vieta? – išsižiojo iš nuostabos ji.
– Sunku pasakyti. Už šių durų atsiveria ne šiaip kambarys, o atskira dimensija, juk toks milžiniškas kambarys mano namuose netilptų. Ir pats dažnai čia užsuku, norėdamas patobulinti savo galias. Niekada nežinai, kada atrasi kažką naujo, net ir patys stipriausi žyniai tiksliai nenumato, kokios iš tikrųjų yra ypatingųjų galimybės. O ir nereikia persistengti, nes kūnas kai kurių galių gali neatlaikyti.
– Sakote, turėčiau nepersistengti su tuo tuneliu? – kilstelėjo antakį Ravena.
– Jeigu matysime, kad tavo kūnas neatlaikys, teks sustoti, juk nesi nemirtinga, kaip tavo tėvas.
KAMU SEDANG MEMBACA
Demono vaikas (VIII dalis)
FantasiNetikėta Arelos mirtis sukrečia Raveną iki sielos gelmių, tačiau ji neketina taip paprastai pasiduoti ir ruošiasi keliauti į Užmaršties pasaulį, jog išgelbėtų ten vis dar įstrigusią seserį. Tik tam, kad tai padarytų, jai reikia nueiti sunkų kelią ir...
