Demono vaikas (VIII dalis)

Antras skyrius. Bandymas išvaduoti (3)

Tamsos karalystėje kaip įprastai garsiai karksėdamos varnos raižė raudoną dangų, užgoždamos jį kaip juoda it rašalas nakties skraistė, nors čia ir taip niekada nešvietė saulė. Pasirodo, net ir tokiu paros metu, kai atrodė, jog visi jau turėtų ruoštis užtarnautam poilsiui, aplinkui vis dar virė gyvenimas. Prie tvirtovės neramiai vaikštinėjęs apsišarvavęs sargybinis trumpam stabtelėjo ir pasikėlęs antveidį atlošė galvą. Ryškiai mėlynos jo akys žybtelėjo tamsoje, o prie šono kabėjo aštrus kalavijas, kurio rankena karts nuo karto instinktyviai nuslysdavo pirštinėta ranka. Po kurio laiko prie jo skubiai priėjo šviesiaplaukis vyras ir kažką pakuždėjo į ausį. Tada iš tamsos išniro antras sargybinis ir nužingsniavo prie jų.

– Pietinė siena patikrinta, pone, – nusilenkdamas dalykiškai prakalbo.

– Labai gerai, – linktelėjo šviesiaplaukis. – Kad ir toliau viskas būtų savo vietose, Tasdaras nepakęs dar vienos klaidos.

Daugiau nieko nesakęs vyriškis nuėjo tvirtovės pusėn, jam už nugaros tik sušmėžavo tamsiai raudonas apsiaustas ir ilgi plaukai. Akimirkai jis dar apsigręžė pažvelgti į sargybinius, bet galiausiai pranyko tamsoje, o likę kieme vyrai patraukė keliu aplink tvirtovę.

– Velniop tą Melburną, – piktinosi vienas iš jų. – Jis elgiasi su mumis kaip su paskutinėmis šiukšlėmis, kodėl turime vykdyti kiekvieną jo įsakymą?

– Prašaisi, jog Tasdaras tave nužudytų? – susikišdamas rankas į kišenes mestelėjo kompanionas. – Žinoma, taip pat, kaip ir tu, buvau priverstas tarnauti, tačiau privalome žinoti savo ribas, jeigu norime likti gyvi.

– Taip, bet kartais atrodo, kad kur kas geriau mirti nei visą gyvenimą tarnauti.

– Tik jau nereikia dramatizuoti. Man irgi nepatinka tarnauti, bet reikia kažkaip suktis, juk kol paklūstame, galime matytis su savo šeimomis. Dar ne viskas taip blogai, ne visiems taip pasiseka, kaip mums.

Jie nutilo ir sulėtinę žingsnį įsiklausė į tylą, kurią retkarčiais vis dar drumstė pavieniai varnų karksėjimai.

– Matei? – sukruto sargybinis ir išsitraukęs kalaviją atsargiai nuslinko tolyn keliu. – Kažkas ten...

Antrasis sargybinis nieko neatsakęs nuėjo jam iš paskos, tačiau staiga iš krūmų vikriai iššokęs žmogaus formos gyvis nutrenkė juos abu ant žemės. Tamsi figūra minutėlei stabtelėjo apsidairyti, po to lėtai nusėlino prie netoliese stoviniuojančio trečiojo sargybinio. Šis atkreipė dėmesį į šnaresį ir iškart pastebėjo artėjantį šešėlį, bet nespėjo nė sureaguoti ir išsitraukti kalavijo. Švystelėjus oru psi energijai, pasigirdo garsus trinktelėjimas, o skausmas ir jo paties riksmas buvo viskas, ką jis prisiminė prieš galutinai prarasdamas sąmonę.

Ant akmeninio kelio krintantis šešėlis atsitiesė ir tamsoje skaisčiai žybtelėjo žydros akys. Jo kumščiai buvo stipriai sugniaužti, krūtinė tolygiai kilnojosi, o tamsus apsiaustas plazdėjo nestipriame vėjyje. Reikėjo veikti greitai ir nepastebimai, tad kol sargybiniai neatsipeikėjo, o susirinkę nauji nepamatė šių, vyriškis nutempė juos į krūmus ir nuskubėjo prie tvirtovės vartų. Visi juos saugoję sargybiniai jau buvo įveikti ir niekas jų neprižiūrėjo, todėl netrukdomas galėjo patekti į vidų, kol Melburnui dar nekilo įtarimas ir jis neišėjo patikrinti, kodėl sargyba neatlieka savo pareigų.

Vyras prisliūkino arčiau ir žvilgtelėjo pro arkinius langus. Deglų apšviestame koridoriuje buvo tuščia, tačiau taip atrodė tik iš pažiūros. Smukęs vidun ir įsiklausęs į tylą jis išgirdo artėjančius žingsnius ir staigiai nėrė už kampo. Reikėjo tučtuojau susirasti slėptuvę, tad nuskubėjo už arčiausiai pasitaikiusių durų. Ten tvyranti neapsakoma tamsa trukdė ką nors įžiūrėti, todėl paliko duris vos vos praviras, kad į vidų patektų bent menkas šviesos ruoželis. Melburnas kaip tik tuo metu ėjo pro šalį, bet tarsi kažką pajutęs akimirkai stabtelėjo. Kambaryje tūnantis vyriškis sulaikė kvapą, iš visų jėgų stengdamasis užgniaužti savo esybę, kad tik jo nepajustų. Tačiau Melburnas tik uždarė duris ir nužingsniavo tolyn koridoriumi.