Palikusi Vandenų karalystę, Lina iš palengvėjimo atsiduso. Pagaliau pavyko sutvarkyti visus reikalus ir Melburnas bus laisvas nuo tarnavimo, o ta mintis taip džiugino, kad ji nekantravo kuo greičiau su juo susitikti ir viską papasakoti. Žinoma, nebuvo tikra, kaip Melburnas į tai reaguos, galbūt priekaištaus, jog ėmėsi veiksmų be jo žinios, bet jau nieko nebegalės pakeisti, tad beliks tik priimti pagalbą. Juk vis dėlto buvo daugiau žmonių, kuriems jis rūpėjo ir dabar jis atmerks akis ir nebesijaus toks vienišas, kaip prieš tai. Moteris neabejojo, kad nuo šiol jo santykiai su seserimi ir broliu ženkliai pagerės, ypač po to, kai padėjo iš Nebūties pasaulio ištraukti Loreną ir Rėją.
Į Dangiškuosius rūmus Lina grįžti neskubėjo. Taip seniai čia lankėsi, kad besidairant po pažįstamas apylinkes užplūdo nostalgija. Anksčiau dažnai užsukdavo į Vandenų karalystę aplankyti Isdono ir Andoros, tačiau dabar neturėjo tam laiko. Draugai tikriausiai siaubingai dėl jos jaudinosi, nesugebėdami su ja susisiekti net telefonu. Be to, ši vieta jai priminė tuos laikus, kai vis dar gyveno Žvejų kaimelyje su Rodžeriu, Ravena ir Agnese. Tada viskas buvo kitaip, ir nors ne visada ėjosi kaip per sviestą, nereikėjo tiek daug bijoti dėl savo gyvybių ir kartu jie turėjo kur kas daugiau ramybės akimirkų. Tačiau tik tai jai ir patiko – tos ramybės akimirkos, kurias dažniausiai sugadindavo Rodžeris, įsivėlęs į reikalus su Tasdaru. Palikusi savo mylimą vyrą, Lina jautėsi be galo įskaudinta, bet privalėjo tai padaryti ir dabar džiaugėsi savo sprendimu. Tiek laiko manė galinti pakeisti Rodžerį, visada jį palaikė ir pridengė, kas buvo didžiausia jos padaryta klaida, juk galėjo iš karto suprasti, kad senojo Rodžerio nebesusigrąžins.
Moteris papurtė galvą, vaikydama mintis apie jį. Privalėjo palikti tai praeityje, dabar saistė savo likimą su kitu žmogumi, kuris iš tikrųjų buvo vertas jos pastangų, tik reikėjo susisiekti su juo telepatiškai. Deja, kad ir kaip mėgino, nepavyko užčiuopti minčių gijos, tikriausiai jis negalėjo kalbėti, nes turėjo svarbių užduočių. O po to, kai ją užpuolė Rodžeris, jie nė karto nepersimetė net keliais žodžiais, kadangi ji buvo per daug nusilpusi naudotis savo galiomis. Jeigu iš aplinkinių nežinotų, kad viskas gerai, galvotų, jog jis jau miręs.
Lina pabandė dar kelis kartus susisiekti su Melburnu, vildamasi, kad neteks grįžti į rūmus tuščiomis rankomis, ir galiausiai jis atsiliepė.
„Čia tu?“ – šiek tiek suabejojęs paklausė. – „Jaučiau, kaip kažkas bandė su manimi susisiekti, tik negalėjau atsakyti anksčiau. Praeitą kartą sutikau Feliciją, bet ji nepasakė, kas nutiko ir kur tu dingai.“
„Atleisk, kad verčiau taip nerimauti,“ – apgailestavo moteris. – „Jeigu nieko prieš, pasimatykime dabar ir viską paaiškinsiu.“
„Žinoma, o kur nori susitikti?“
„Šiuo metu aš apsistojusi Dangiškuosiuose rūmuose, galiu pasitikti tave prie vartų.“
„Ne, manęs ten neįleis, juk vis dar esu Tasdaro parankinis, be to, norėčiau pasikalbėti su tavimi akis į akį, kad niekas mums netrukdytų. Gal geriau prie tavo namų?“
„Gerai, tik greitai, nes ilgam ten likti būtų per daug pavojinga.“
Baigusi pokalbį, moteris nedelsdama susikaupė teleportacijai, aiškiai įsivaizduodama savo kiemą, ir netrukus atsidūrė jame. Į veidą tvokstelėjo žvarboko vėjo banga, bet to nepaisydama ji jau žengė į priekį, tačiau iš jos lūpų išsprūdo netikėta aimana. Melburnas jau buvo čia, stovėjo prie durų, galimai ir vėl sužeistas, nes vos įstengė pastovėti ant kojų, grėsmingumo jo išvaizdai suteikė tik prie šono kabantis kalavijas.
– Atsiprašau, pamiršau nusisegti, – galvos kilstelėjimu rodydamas į ginklą skausmingai šyptelėjo. – Tikiuosi, labai neišgąsdinau.
– Kas atsitiko? – Lina puolė prie pat jo, tuo pačiu ieškodama sužeidimų.
أنت تقرأ
Demono vaikas (VIII dalis)
خيال (فانتازيا)Netikėta Arelos mirtis sukrečia Raveną iki sielos gelmių, tačiau ji neketina taip paprastai pasiduoti ir ruošiasi keliauti į Užmaršties pasaulį, jog išgelbėtų ten vis dar įstrigusią seserį. Tik tam, kad tai padarytų, jai reikia nueiti sunkų kelią ir...
