Demono vaikas (VIII dalis)

Penktas skyrius. Dar vienas šansas (3)

Išėjusi iš tamsaus tunelio, Ravena pakėlė akis į jau prašvitusį ankstyvo ryto dangų, tada lėtai užsimerkė ir nejudėdama klausėsi gamtos garsų. Virš galvos šlamėjo gelstantys medžių lapai, pūtė vienišas vėjas, taršydamas juodus jos plaukus. Stipresni gūsiai negailestingai plėšė nuo medžių lapus, kurie krito kaip auksinės žvaigždės, tyliai nusileisdami ant žemės ir ten galutinai užgesdami. Ruduo jau ėjo į pabaigą, tačiau vis dar kaitino saulė, o dangus šiandien buvo neįtikėtinai žydras, be menkiausio debesėlio. Tikriausiai kažką pranašavo.

Tarsi stengdamasi įsiminti visą aplinkos grožį, mergaitė neskubėdama ištiesė į šonus rankas ir aiškiai ištarė burtažodį. Kai vėl pramerkė akis, jau stovėjo prie Dangaus karalystės vartų Ragnaro mieste. Praeiti buvo vieni juokai, kai lankėsi čia tiek kartų ir sargybiniai ją jau pažinojo. Ir štai, netrukus ji stovėjo prie pat rūmų, degte degdama troškimu papasakoti viską, ką sužinojo, nuvykusi į Vandenų karalystę. Dar prieš įeidama vidun akies krašteliu pastebėjo, kaip Šiva pažvelgė pro savo menės langą, bet tuojau pat ir vėl užtraukė užuolaidą, o vos Ravena atsidūrė koridoriuje, pasitiko ją ten.

– Felicija sakė, kad išvykai, tik nieko jai nepaaiškinai. Nerimavau, kai negrįžai visą naktį.

– Atsiprašau, tai buvo labai skubu, tad nenorėjau delsti, bet viešėjau pas savo pusseserę Simfoniją. Turiu gerų ir šiek tiek blogų žinių.

– Gerai, eime į menę, ten viską ir paaiškinsi, – Šiva jau suko į atgal koridoriaus gilumą, tačiau susidūrė su iš už posūkio išnyrančia Žina. Toji laikė ąsotį, kuris kaipmat iškrito iš rankų ir sudužo, visą vandenį išliedamas ant baltų marmurinių grindų.

– Oi, atleisk, aš pati skubėjau, nepastebėjau, – susigėdusi apgailestavo žynė. – Tuojau viską sutvarkysiu.

– Nieko tokio, – atlaidžiai šyptelėjo Šiva. – Ateik į menę, Ravena turi kažkokių žinių, manau, tau taip pat reikėtų išgirsti.

– Gerai, tik duok man minutėlę.

Žinos rankos pakibo virš sudužusio ąsočio ir žybtelėjo sidabrine šviesa. Iškart po to ąsotis susiklijavo ir visas vanduo grįžo atgal, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę. Šiva daugiau netarusi nė žodžio patraukė tolyn, tad jos su Ravena taip pat tylėdamos nusekė iš paskos. Po kelių akimirkų suėjo į menę, kur jas pasitiko Altayras, visą laiką nekantriai laukęs sugrįžtančios Ravenos.

– Vakar prisiminiau dar vieną būdą, kaip galėtume patekti į Užmaršties pasaulį, – prisėsdama ant banketės prakalbo Ravena. – Veidrodžių karalystėje yra tokia vieta, kur pro veidrodžius įmanoma pereiti į kitus pasaulius. Tai tarsi teleportacija, tą vietą man kažkada parodė Simfonija, todėl ir vykau pas ją, kad ir vėl mane ten nuvestų. Deja, mano tėvas numanė tą būdą ir kažką padarė Veidrodžių karalystei, todėl ten taip paprastai nepateksime. Pamaniau, jog Žina galėtų patikrinti vartus, nes galbūt karalystę gaubia Juodoji migla ir pavyktų ją panaikinti, kaip ir iš Šešėlių karalystės. Tikiuosi, tu nieko prieš.

– Žinoma, jeigu tai vienintelis šansas patekti į Užmaršties pasaulį, jokiu būdu jo nepraleisiu, – atsiliepė toji. – Be to, migla iš Šešėlių karalystės jau galutinai išnyko ir man pavyko pasikalbėti su Gordonu, pasakiau jam, kad šiandien atvyksi.

– Puiku, – apsidžiaugė mergaitė. – Tačiau tai dar ne viskas. Nežinome, ar Gordonas tikrai galės pasakyti, kaip patekti į Užmaršties pasaulį ir ar išvis pavyks tai padaryti pro veidrodžius, bet yra dar vienas būdas.

– Dar vienas būdas? – susidomėjusi kilstelėjo antakius Šiva.

– Taip, apie jį man papasakojo Marina, Vandenų karalystės valdovė. Neabejoju, kad dauguma iš jūsų jau yra apie tai girdėję, – Ravena sekundėlei stabtelėjo įkvėpti oro. – Tai Hiperkosminės erdvės tunelis, Marina sakė, kad dar niekam nėra pavykę jo atverti, bet tai vienintelis būdas keliauti kur tik nori. Jei nieko daugiau nebepavyks, esu pasirengusi mokytis.