Demono vaikas (VIII dalis)

Aštuntas skyrius. Laisvės troškimas (3)

Arela nežinojo, kokia dabar tiksliai diena, bet praėjo lygiai savaitė, kai prabudo ir atgavo savo atmintį. Visą šį laiką ji laukė sugrįžtančių jėgų, apgalvojo, kaip galėtų iš čia ištrūkti ir mėgino suprasti, kodėl Aladoras grąžino ją atgal į kūną. Žinoma, atsakymų į rūpimus klausimus taip paprastai gauti nepavyko, o apsimesti, kad nieko neprisimena, darėsi vis sunkiau, ypač kai Aladoras be jokios gėdos primelavo jai šitiek dalykų. Be to, kiekvieną naktį jis užrakindavo jos kambario duris, neva dėl jos pačios saugumo, tačiau moteris nujautė, kad iš tiesų jis norėjo būti tikras, jog ji nepabėgtų, net jei jo žiniomis ir neprisiminė savo praeities. O ir durys buvo užrakintos burtais, todėl Arela neįstengė pro juos prasibrauti, ir nors žinojo, kad Aladoras gerokai už ją stipresnis, vis dar turėjo vilties ištrūkti. Šis įkalinimas priminė jai tuos laikus, kai buvo priversta sėdėti po Tasdaro sparnu ir negalėjo net naudotis savo galiomis, nes jis uždėjo jai ant riešo galias slopinančią apyrankę, kurios nepajėgė nusiimti, o kai manė, jog Azaros žiedo dėka pagaliau ištrūks, viskas pasisuko tik dar baisesne linkme.

Arela papurtė galvą, vaikydama senus praeities prisiminimus, juk privalėjo gyventi šia diena. Dabar viskas bus kitaip, ji nepasiduos, kad ir į kokią beviltišką padėtį paklius. Nebus ta silpna naivi mergaitė, kuri spausdama sau prie gerklės durklą troško mirties, nes geresnės išeities nebematė. Tik sunkiau buvo padaryti nei pagalvoti. Pirmiau jai reikėjo nusigauti į požemius nepastebėtai, o tai nebuvo taip paprasta, kai dienomis ją saugojo ne tik Aladoras, bet ir Erinija. Būtent todėl turėjo mėginti savo planą įgyvendinti naktį, kol jie manys, kad ji saugiai užrakinta kambaryje. Kiekvieną vakarą prieš miegą, moteris vis bandydavo pralaužti burtą, tuo pačiu tobulindama ir savo galias, kurios kas dieną vis stiprėjo, tačiau dar pilnai neatsikūrė. Taip tikriausiai nutiko dėl to, jog Aladoras buvo jas paveržęs ir reikėjo daugiau laiko, kad jos grįžtų, tad ji turėjo išlikti kantri ir neišsiduoti.

Ši diena buvo tokia pat įprasta, kaip ir visos kitos. Arelai vis knietėjo paklausti Aladoro, kiek laiko jis planuoja ją šitaip laikyti ir pagaliau leis ramiai užsiimti savo reikalais pilyje, bet nenorėjo sukelti įtarimų, nes galbūt dar buvo per anksti apie tai kalbėti. Be to, būtų visai nelogiška, kad neprisimindama savo praeities ji nori likti viena, o ne tarp žmonių, kuriais turėtų labiausiai pasitikėti. Ji privalėjo ir toliau kvailinti Aladorą, kad jis prarastų budrumą ir jaustųsi saugiai, palikdamas jos kambarį neužrakintą, tad kiekvieną dieną klausinėjo apie jo paties gyvenimą, savo praeitį ir bandė išreikšti džiaugsmą, jog ištrūko iš Tasdaro nagų ir dabar jaučiasi saugiai. Atrodo, Aladoras tikėjo viskuo, ką ji sakė, kartais net nusišypsodavo, bet tai galėjo būti ir vaidyba, juk jis nenorėjo jos gąsdinti ir apsimetė ja besirūpinantis, kai iš tiesų planavo kažką nesuvokiamo. Būtent tai labiausiai ją ir neramino. Arela ne kartą mėgino pasinaudoti telepatiniais gebėjimais ir pasikviesti į pagalbą Raveną ar Gordoną, tačiau telepatija Užmaršties pasaulyje neveikė arba jos galios paprasčiausiai dar buvo per silpnos.

Vėl atėjus vakarui, Arela jautėsi išsekusi nuo savo pačios minčių ir desperatiško troškimo ištrūkti, o ir visa ją supanti aplinka skleidė vien tamsą ir šaltį. Ji išsiilgo saulės, to švelnaus, taršančio plaukus vėjo, jausmo, kad nuo šiol viskas bus gerai, bet buvo atskirta nuo mylimų žmonių ir žemiškojo pasaulio. Matyt, to nusipelnė dėl to, kiek klaidų pridarė praeityje. Moteris žinojo, jog tokios mintys tik dar labiau ją žlugdė, ir nors tvirtai jomis tikėjo, stengėsi mažiau apie tai galvoti. Jeigu nepavyks ištrūkti pačiai, bent jau padės pabėgti Rebekai, net jei tai bus paskutinis jos padarytas darbas. Svarbiausia, kad nuveiks kažką naudingo ir nebegrauš sąžinė, jog ir vėl pasidavė silpnumui. Dukters laisvė šiuo metu buvo kur kas svarbesnė.

Norėdama bent šiek tiek pailsinti akis, Arela prigulė ant lovos, ištiesdama abi rankas į šonus ir klausydamasi ritmingo laikrodžio tiksėjimo, kuris vienintelis rodė apie šioje vietoje slenkantį laiką, kadangi ir diena, ir naktis čia atrodė vienodai. Ji planavo pagulėti tik trumpam, bet nepajuto, kaip užsnūdo ir prabudo tik po valandos. Stengdamasi susivokti laike, moteris staigiai pašoko iš guolio, juk dar nepatikrino, ar šiandien pajėgs panaudoti didesnę galią ir atburti išėjimą. Žinoma, nujautė, kad jos grįžo ne visos, bet nedelsdama puolė prie durų, prispausdama prie jų delnus. Pulsuojanti nematoma energija keliavo jos pirštais tarsi silpna elektros srovė. Arela privalėjo ją panaikinti, tad kelis kartus giliai įkvėpė ir susikaupė. Iš rankų pasklidusi sidabrinė šviesa kas sekundę vis augo, tačiau šį kartą kažkas buvo kitaip. Ji ir pati neiškart suprato, kiek daug galių sudėjo, o kai suvokė, duris gaubianti elektros srovė po truputį sumažėjo ir galiausiai išnyko.