Demono vaikas (VIII dalis)

Keturioliktas skyrius. Demono vaikas (2)

– Kaip manote, kas tai galėjo būti? – nuslopus vėjo bangai, Ravena įsmeigė žvilgsnį į Gordoną.

– Nežinau, bet kova, matyt, nesibaigė, – jis vis dar stovėjo įsitempęs, laukdamas pasikartojančios bangos, tačiau jo kūnas galiausiai atsipalaidavo.

– O jeigu ten mano mama? Jeigu ji bando ištrūkti, tik jai neleidžia Tasdaras?

– Jaučiu labai silpną jos energiją. Arela tikrai ten, bet tas nuo tvirtovės pusės sklindantis blogis... tai buvo ne Tasdaras. Be to, nejaugi nepastebėjai, kad jis išsisklaidė, vos tik nurimo vėjas?

– Žinoma, tik nesuprantu, kas galėjo skleisti tokią milžinišką galią. Geriau paskubėkime, kol nenutiko nieko labai blogo.

Jie buvo įveikę jau visus sargybinius, o nauji nepasirodė, tad stumtis į priekį niekas netrukdė. Tačiau toli eiti neprireikė, netrukus horizonte jų dėmesį patraukė keletas žmonių, tarp jų ir pats Tasdaras. Priešais jį stovėjo Neptūnas, pasirengęs bet kurią akimirką pulti, ir atpažinusi jį Ravena net krūptelėjo, juk jie nesimatė jau tiek laiko. Bet tai, ką jie išvydo, buvo dar ne viskas. Tiesiai už Tasdaro ir Neptūno žiojėjo milžiniška praraja. Mergaitė neįstengė net nuspėti, kur jos pabaiga, o juo labiau – kas čia nutiko, galbūt tai buvo susiję su tuo vėju, kuris kaip tik traukė juos ton pusėn.

Tačiau dabar neturėjo laiko spėlioti. Kuo labiau jie artėjo, tuo daugiau detalių ji įžiūrėjo ir atpažino kitus, stovinčius prie tos prarajos, tarp jų ir Arelą, kurią prilaikė šalia stovintis Melburnas. Pamačius mamą net širdis sutuksėjo iš nerimo. Ji iš tiesų buvo čia, o visi tie žmonės padėjo jai kautis su Tasdaru. Šis jau užsimojo į Neptūną, bet to Ravenai užteko, kad sukiltų tik dar didesnė neapykanta. Sukaupusi jėgas, mergaitė iškart teleportavosi tarp dviejų kovotojų, viena ranka atmušdama į jį skriejančią ugnį. Demonas apstulbęs net loštelėjo, tačiau po akimirkos jo veide atsirado šypsena.

– Jau maniau, kad daugiau nebegrįši, – pašaipiai prakalbo jis, įsmeigdamas žvilgsnį į šalia pasirodžiusį Gordoną.

– Nė neketinu taip paprastai pasiduoti, nesvarbu, ką darysi, vis tiek atsikelsiu, – stipriai sugniauždama kumščius atrėžė Ravena. – Galbūt ir atėmei iš manęs visus, kuriuos myliu, net seserį, bet manęs nepalaužei. Tu man nieko nepadarysi, nes žinai, kokia tavęs laukia ateitis. Negali liesti savo paties vaiko, savo naujų galių šaltinio, nes kitaip nepasieksi to, ko nori, ar ne?

– Vaidini labai drąsią, bet pati esi dėl to kalta, juk viskas būtų visai kitaip, jei tik paklustum man. Galėtume būti šeima, – akimirką jo žvilgsnis nukrypo į Arelą ir toji iškart krūptelėjo. – Žinodama mano statusą turėtum mane gerbti.

– Pats negerbi nė vieno iš mūsų ir visą laiką tik kenki mano mamai, – mergaitės akys piktai sužaižaravo. – Taip besielgdamas tik skaudinai mane. Bandei jai pakenkti nepakenkdamas man, bet kai kentėjo ji, kentėjau ir aš. Kaip gali to nesuprasti?

– Galbūt pati nieko nesupranti, juk demono vaikas neturi nieko gailėtis. Tu buvai sukurta naikinti, kilni širdis nepadės išlikti.

– Aš ne tokia, kaip tu, – toliau nepasidavė ji. – Pasiuntęs mano mamą mirties keliu visiškai jos nesigailėjai, tik siekei savanaudiškų tikslų. Tau net širdies neskaudėjo. Žinau, kad tai tu dėl visko kaltas, o Aladoras prie to prisidėjo ir netgi apgavo tave, nes yra toks pat beširdis demonas, galvojantis vien apie save. Žinau daugiau nei manai, būtent todėl man ir pavyko įveikti tavo tėvą. Jis nuvertino mano galias ir per daug atsipalaidavo.

Ravena nukreipė į Tasdarą juodą psi energiją ir paleidusi ją tvirtai įsirėmė į grindis, laukdama puolimo. Ji planavo išprovokuoti tėvą, kad šis ją dar labiau įsiutintų, nes tik supykusi galėjo prižadinti savyje demonišką galią ir pagaliau jį pamokyti. Neptūnas jau norėjo pulti jai į pagalbą, bet Gordonas jį sulaikė ir nukreipė žvilgsnį į Arelą su Melburnu. Pamačiusi jį, moteris tik švelniai, tarsi apgailestaujančiai, nusišypsojo, o jis teleportavosi prie pat jos.