Demono vaikas (VIII dalis)

Aštuntas skyrius. Laisvės troškimas (1)

Viską aplinkui gaubė visiška tamsa. Arela iš pradžių neprisiminė, kur ji yra ir kaip ten pakliuvo, akimirką nežinojo net savo pačios vardo, bet sekundė po sekundės, ir į galvą ėmė plūsti visi praeities įvykiai, viskas, kas nutiko prieš nugrimstant į šią tamsą, kai dar nebuvo akla. Po to teko susidurti su Aladoru ir jis atėmė jos galias, palikdamas ją vieną klaidžioti Šnabždesių girioje, kuri turėjo tapti naujaisiais jos namais. Tačiau Arela atsisakė ten likti ir kiek įkabindama bandė surasti Juodąją pilį, kur Aladoras laikė įkalinęs Rebeką. Taip, dabar ji taip aiškiai tai prisiminė, tarsi viskas būtų nutikę vos vakar, nors nežinojo, kiek laiko praėjo iš tiesų. Ji dar buvo suradusi pilį, bet Aladoras numatė jos tikslus ir uždarė ją požemiuose, norėdamas palaukti, kol ji galutinai praras atmintį. Tačiau Arela suvokė esanti ne toje kameroje. Be to, kodėl visi jos prisiminimai grįžo, vietoj to, kad dingtų? O gal jai į pagalbą atvyko Ravena ir pagaliau ji galės ištrūkti iš šios siaubą keliančios vietos?

Visą tą laiką supantis lengvumas galiausiai dingo ir Arela po truputį ėmė jausti galūnes, o po to jau ir visą kūną. Nejaugi? Juk buvo virtusi šmėkla, kaipgi galėjo ką nors jausti? Bet vietoj atsakymo pro akių vokus ėmė skverbtis kas minutę vis ryškesnė šviesa. Tačiau kaip sugebėjo ją įžiūrėti? Siekdama tiesos iš lėto atsimerkė, priešais save išvysdama tvirtas akmenines lubas. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar tai Tamsos tvirtovė, ar Juodoji pilis – jos abi atrodė panašiai, tokios pat akmeninės ir šaltos, skleidžiančios vien negatyvią energiją. Vos įstengdama patikėti, moteris skubiai atsisėdo, sau prieš veidą ištiesdama rankas. Neklydo, nebebuvo akla, o ir grįžo į savo kūną. Nė kiek tuo neabejojo, tačiau nedrįso daugiau pajudėti, lyg visa tai būtų tik sapnas.

– Sveika sugrįžusi, Arela, – pasitiko ją ramus Aladoro balsas.

Arela persigandusi pažvelgė tiesiai į jį, sėdintį jai iš kairės. Kaipgi nepastebėjo anksčiau? Žvilgsnis nuslydo jo veidu, tomis ryškiai raudonomis, iš pasitenkinimo žibančiomis akimis, paskui žemyn, tvirtomis it plienas rankomis. Tik tada Arela atkreipė dėmesį, jog gulėjo nepaprastoje lovoje. Ją iš visų pusių supo daugybė vijoklių, apaugusių smulkiais rausvais žiedeliais, kurie trukdė jai judėti laisviau.

– Žinau, kad nesupranti, kas čia vyksta, bet galiu tau viską paaiškinti, – ir vėl prakalbo Aladoras. – Tu praradai atmintį, tad pasistengsiu, kad kuo greičiau ją atgautum.

Arela sutrikusi atidžiai jį nužvelgė. Argi suprato teisingai? Aladoras galvojo, jog ji nieko neprisimena, kai iš tiesų ji žinojo viską iki pat smulkmenų. Nė pati nebuvo tikra kodėl, bet gal tai buvo puiki proga iš čia ištrūkti? Aladoras kažkodėl sugrąžino Arelą į kūną, vadinasi, ji jau galėjo praeiti pro Užmaršties pasaulio vartus, tik kol kas dar nežinojo dėl savo galių, nes prieš tai jis buvo jas atėmęs, o patikrinti prie jo nesiryžo. O gal vis dėlto Tasdaras jos pasigailėjo ir nusprendė paleisti? Nors ne, kodėl turėtų taip pasielgti, ypač kai tiek vargo, siekdamas ją įkalinti? Arela buvo tokia pasimetusi, tad nusprendė pirmiau pažiūrėti, ką sakys Aladoras. Tai, kad norėjo, jog ji atgautų atmintį, skambėjo taip neįtikinamai, greičiausiai tai buvo kažkokio didesnio plano dalis.

– Čia tavo namai, – galiausiai prakalbo demonas, palengva prisislinkdamas arčiau. Jis dar norėjo suimti jai už rankų, bet Arela skubiai jas atitraukė. – Nebijok, nelinkiu tau nieko blogo, esi man labai brangi. Mano vardas Aladoras. Saugau tave nuo Tasdaro, didžiausio tavo priešo, todėl ir esi čia. Tai jis kaltas dėl to, kad nieko neprisimeni.

Tačiau moteris vis dar nepratarė nė žodžio. Net nereikėjo vaidinti savo sutrikimo, nes mėgindama suvokti, kodėl Aladoras saugojo ją nuo Tasdaro, būtent sutrikusi ji ir buvo. Nejaugi iš tiesų jie nesutarė taip gerai, kaip iš pažiūros atrodė? Ar tai reiškia, kad Aladoras nenorėjo, jog jis sužinotų apie jos grįžimą į kūną?