Demono vaikas (VIII dalis)

Ketvirtas skyrius. Nesulauktas atsakymas (3)

Diena jau ėjo į pabaigą, bet Juodoji migla iš Šešėlių karalystės dar galutinai neatsitraukė, o tai vertė Žiną vis labiau nerimauti, nes svarbi buvo kiekviena minutė. Galbūt Gordonas buvo vienintelis, galintis pasakyti, kaip nusigauti į Užmaršties pasaulį, todėl privalėjo nedelsiant su juo susisiekti. Nebegalėdama daugiau laukti, ji sustojo prie pat Šviesos stulpo. Tik vienas žingsnis ir jau bus viduje, tačiau minutėlę dar stovėjo ir mąstė, ką turės daryti, kai kirs ribą. Nežinojo, kur Gordonas gyvena, taip pat ir jo darbo vietos, juk jie tik visai neseniai susipažino, tad nebuvo tikra, kur jo ieškoti, o blaškytis po visą karalystę neturėjo noro, nes tai paaukotų paskutines jos likusias jėgas. Bet galbūt tose vietose, kur migla jau išsisklaidė, pavyktų rasti žmonių, kurie galėtų ką nors pasakyti apie Gordoną, juk greičiausiai dauguma žinojo, kur gyvena šios karalystės valdovas ir lengvai jai pagelbėtų.

Tokios mintys paskatino moterį tuojau pat veikti ir ji kaipmat paniro į stulpą, o išsisklaidžius šviesai nužvelgė apylinkes, kurios daugmaž jau atgavo savo ankstesnįjį grožį. Juodosios miglos buvo beveik nebelikę, tačiau nerimas jos neapleido. Vis dar dairydamasi aplinkui, žynė nuskubėjo plačia alėja, kur nesutiko nė vieno žmogaus, tuo pačiu bandydama pajusti Gordono energiją, juk jau prieš tai ją juto, kai atvyko į Azryatą ir padėjo ištraukti jo sielą iš Užmaršties pasaulio. Tikėjosi, jog atpažins ją iš daugelio kitų, nes tai buvo vienintelė geriausia išeitis, tačiau jo energijos neapčiuopė, tikriausiai Gordonas labai gerai ją slėpė arba... Ne, Žina papurtė galvą, vydama mintį, kad galbūt jis miręs, nebent Tasdaras užbėgo jiems už akių ir pasirodė čia, vos tik ji užleido tuos burtus ir vartai atsiblokavo, juk jau anksčiau ne kartą buvo perpratęs jų planus.

Beeidama tolyn, moteris galiausiai pasiekė alėjos pabaigą, ir tik tada atkreipė dėmesį į tarp medžių šmėstelėjusią nedidelę šviesią figūrėlę, sparčiai artėjančią jos pusėn. Atidžiau įsižiūrėjusi suvokė jau mačiusi ją anksčiau. Na žinoma, tai Gordono duktė, tą įrodė ir stipriai rankoje spaudžiama lazda – žynių simbolis, tas pats, kurį buvo tekę matyti ir Azryate, kai viešėjo Arelos namuose. Pastebėjusi Žiną, mergaitė stabtelėjo, tad pasinaudojusi proga ji nedelsdama prisiartino.

– Kaip gerai, kad susitikome, – džiugiai prakalbo ji. – Norėčiau pasikalbėti su tavo tėvu, gal žinai, kur jis?

– Deja, šiandien jo nemačiau, – Goda nusivylusi pažvelgė į žėrintį priešais saulę lazdos kristalą, nuolat primenantį jai Gordono akis. – Pati dabar jo ieškau, nes namuose nieko neradau. Nerimauju, kad galbūt jam kas nors nutiko.

– Privalome kuo greičiau su juo pasikalbėti, jūs dar nežinote, kas vyksta aplinkui, – Žina sunerimusi ėmė vaikštinėti aplinkui, braukdama sau nuo veido neklusnias plaukų sruogas, o Goda stovėjo sutrikusi, nesuprasdama tokios jos reakcijos priežasties. – Kai surasime tavo tėvą, papasakosiu jums viską iš eilės, bet dabar negalvok apie tai ir susitelk į paieškas. Gal įtari, kur jis galėjo nueiti? Gal prieš karalystę užliejant miglai jis kažką minėjo?

– Gaila, tiksliai nežinau, – sunkiai atsiduso mergaitė. – Tą dieną, kai mus užklupo ta keista migla, jis sakė, jog perspės sargybinius, jei kas nors įsiveržtų į karalystę, tačiau prie vartų jo nėra.

– Gal pavyktų susisiekti su juo telepatiškai? – vis dar neprarasdama vilties pasiūlė žynė.

– Beprasmiška, jau mėginau tai padaryti, bet niekaip neišeina užmegzti ryšio, tad galbūt jis be sąmonės, – Godą užplūdo negera nuojauta, mintys sukosi vien apie tai, kas galėjo nutikti Gordonui. – Palauk, jeigu jo nėra prie vartų, galbūt jis nespėjo iki jų nueiti ir vis dar yra kažkur Šešėlių girioje?

– Manai, turėtume patikrinti?

– Deja, nemoku teleportuotis, tad teks išsiversti be to, juk tu čia niekada nesilankei ir nepažįsti apylinkių.