Demono vaikas (VIII dalis)

Tryliktas skyrius. Žūtbūtinė kova (3)

Kai Neptūnas, Tronheimas ir Alebastras pranyko už durų, Melburnas visą savo dėmesį sutelkė tik į Tasdarą, melsdamas, kad jam užtektų pakankamai jėgų, jog kiti spėtų pabėgti iš tvirtovės ir saugiai pasislėptų. Jis žinojo, kad aukojosi, kad galbūt šioje kovoje žus, bet jei taip lemta, džiaugėsi bent jau galintis nuveikti kažką naudingo. Neapykantos kupinas Tasdaro žvilgsnis vėrė jį nuo galvos iki kojų, tačiau Melburnas nė nekrustelėjo, spausdamas rankoje kalaviją, tarsi jis būtų vienintelis išsigelbėjimas nuo mirties, juk daugiau nieko kito su savimi neturėjo. Ir abejojo, ar kas nors labai padėtų – Tasdarą ginklai menkai veikė.

Pulsuojanti it gyvybė energija žybtelėjo priešininko delne, o jam mostelėjus ranka jau skrosdama orą skriejo tiesiai į Melburną, kuris neatsilikdamas taip pat smogė. Susipynus dviejų skirtingų energijų srautams ir vėl sukilo stipri vėjo banga, tačiau juodas srautas buvo kur kas stipresnis ir kas minutę vis didėjo, po truputį naikindamas Melburno energiją. Per siaučiantį vėją buvo sunku ką nors įžiūrėti, susivėlę plaukai krito ant veido ir į akis, bet jis nepasiduodamas toliau akylai stebėjo priešininką. Deja, Tasdaro energija ir toliau sėkmingai stelbė jojo, ir nesvarbu, kaip jis stengėsi, po kelių bandymų nurungti varžovą pasijuto krentantis ant žemės. Kalavijas išslydo iš rankų, su garsu trinktelėdamas į grindis, taip atkreipdamas demono dėmesį. Panaudojęs telekinezę, jis iškėlė ginklą į orą ir jo pirštai susirietė į delną. Aštrūs ašmenys žybtelėjo prieš šviesą ir po akimirkos kalavijas virto dulkėmis.

– Žinai, viskas galėjo baigtis visai kitaip, jei ir toliau būtum man ištikimai tarnavęs, – ramiu balsu prakalbo Tasdaras. – O buvo laikotarpis, kai niekuo taip nepasitikėjau, kaip tavimi. Netgi iš tiesų planavau atsilyginti už tarnavimą, bet tada pradėjai man nepaklusti. Ir nors ne kartą bandžiau tave sutramdyti, kontroliuodamas tavo protą, tavęs tai nesustabdė ir vis tiek mane išdavei. Taip troškau tos akimirkos, kai pagaliau galėsiu tavimi atsikratyti, o dabar pats čia atėjai.

Nors ir skaudėjo sutrenktą šoną, Melburnas iš lėto pakilo, vis dar atidžiai stebėdamas priešininką, tačiau šis tik stovėjo priešais jį su šypsena veide. Bet Melburnas buvo matęs ją tiek kartų, kad tai jo nė trupučio neišgąsdino.

– Turbūt visą tą laiką spėliojai, kodėl taip ilgai žaidžiau su tavimi, kai turėjau ne vieną progą tave nužudyti, – nespėjus jam nieko padaryti vėl tarė Tasdaras. – Niekada to nesakiau, bet tą dieną, kai išgelbėjau tave iš mirties nagų ir atsilygindamas sutikai tarnauti, atidavei man ne tik savo kūną, bet ir galias.

– Ką nori tuo pasakyti? – Melburno akys išsiplėtė iš nuostabos, nors jis ir žinojo, jog Tasdaras rezgė jam už nugaros daugybę užslėptų kėslų, juk neseniai ir pats apie tai galvojo.

– Visą šį laiką, kol man tarnavai, po truputį siurbiau tavo galias ir kiek galėdamas ilgiau naudojausi tuo, kad buvai paklusnus. Tavo ir kitų, kurie kadaise man tarnavo, dėka tapau dvigubai stipresnis.

– Vadinasi, tą patį darei ir su Rodžeriu? – nejučia nusijuokė jis. – Ar tai reiškia, kad iš tiesų nesi toks stiprus, kaip visi manėme?

– Turėjai jau pasimokyti, jog demonai niekada nežaidžia garbingai. Net jei turiu savo galių, tai dar nereiškia, kad nenoriu jų daugiau, juk tik taip užtikrinsiu savo pergalę ateityje. Ir taip per ilgai su jumis užtrukau, bet jūs tokie užsispyrę ir nežinote, kada geriau pasiduoti.

Tuo metu Tasdaras išsitraukė durklą ir žengė žingsnį arčiau, tvirtai tarp pirštų suspausdamas rankeną. Norėdamas išvengti ašmenų, Melburnas paleido į jį psi energiją ir vikriai pasitraukė į šoną, taip pasidarydamas daugiau erdvės. Nuo posūkio demonas prarado pusiausvyrą, todėl jis užsimojo kumščiu, bet smūgis buvo per silpnas ir per staigus, tad nuslydo tik veidu, taip parversdamas juos abu ant grindų. Melburnas tapo pranašesnis, nes Tasdaro ranka liko įsipainiojusi apsiausto klostėse, tačiau netrukus jis ranką išlaisvino ir sukaupęs jėgas smogė priešininkui į paširdžius. Melburnas akimirką sustingo, bet stengdamasis ignoruoti skausmą išliko viršuje, iš visų pusių psi energija talžydamas demoną, neleisdamas jam pajudinti nė piršto. Nors ir žinojo, kad žaizdas jis gali išsigydyti, privalėjo tik dar labiau jį nuvarginti ir užbaigti tai, ką pradėjo Neptūnas. Negalėjo leistis nužudomas, juo labiau, kai dabar buvo galimybė išlikti gyvam, nes Lina rado būdą, kaip jį išgelbėti. Jis norėjo gyventi. Norėjo labiau nei bet kada anksčiau.