Demono vaikas (VIII dalis)

Tryliktas skyrius. Žūtbūtinė kova (1)

– Manai, keliaujame teisingu keliu? – pažvelgdamas į Neptūną paklausė Tronheimas.

– Nesijaudink, elgiamės visiškai teisingai. Neatsisakysime savo plano vien dėl to, kad jame yra spragų.

– Žinoma ne, tiesiog pastaruoju metu daug ką apmąsčiau ir manęs neapleidžia negera nuojauta. Nenoriu, jog dėl mano klaidų nukentėtų nekalti žmonės.

– Mes broliai ir turime palaikyti vienas kitą, kad ir kas benutiktų, atsiimsime tavo lazdą.

Kurį laiką jaunuoliai jojo susimąstę. Juodas žirgas garsiai šnopuodamas palengva nešė juos miško keliu, Tamsos karalystės vartų link.

– Jie jau visai netoliese, – džiugiai prakalbo visą laiką tylėjęs Alebastras. – Tikiuosi, galime pasitikėti Melburnu ir jis padarys tai, ką pažadėjo.

– Jis privalo, – sugniaužė kumščius Neptūnas. – Neatrodė, kad meluotų. Be to, dabar jis mūsų pusėje ir rizikuoja savo gyvybe taip pat, kaip ir mes.

– Tu teisus, geriau susitelkime į savo užduotį. Tik turime slėpti savo energiją, kitaip Tasdaras supras, jog įsibrovėme būtent mes.

Neptūnas paragino Bastūną ir netrukus jie pasiekė vartus. Nušokęs žemėn, jis palaukė brolių ir tik tada nukreipė žvilgsnį į prie Tamsos stulpo nekantriai jų laukiantį Melburną. Šis nebevilkėjo savo įprastų šarvų, bet vis dar buvo su apsiaustu, o prie šono kabėjo kalavijas, be kurio niekur neidavo.

– Kelias laisvas, – prieidamas tarė jis. – Tik būkime budrūs, pats sakei, kad ta savo nauja galia negali piktnaudžiauti, nes tada ji nebus veiksminga.

– Taip, išnaudoja daug energijos, – linktelėjo berniukas. – Kaip ir planavome, nepastebimai nusigausime iki pirmosios gynybinės sienos, o pro ją jau teks brautis jėga, juk nė vienas iš mūsų nemoka naudotis nematerialumo galia. Tada mus gali pastebėti ir Tasdaras, bet kuo greičiau susirasime slėptuvę ir taip pat su nematerialumo galia nusigausime prie kitos sienos. Po to, kai jau būsime tvirtovėje, nuvesi mus ten, kur palikai lazdą, o tada kuo skubiau nešdinsimės.

– Tu tikras, kad galia neišseks per anksti? – suabejojo jis.

– Viskas gerai, man tik reikės daryti pertraukas ir pailsėti, kad galutinai nenusilpčiau. Eime, neverta daugiau delsti.

Visi iškart sutiko, tad palikę Bastūną ganytis šiek tiek atokiau nuo vartų kirto stulpą. Priešais juos atsivėrė raudonas dangus, kas Tamsos karalystėje buvo įprasta, tačiau šį kartą jis atrodė daug tamsesnis, tarsi kraujas, o juos gaubianti tamsa tik dar tirštesnė. Net varnos buvo kažkur dingusios, nesigirdėjo nė karksėjimo.

– Greičiau, kol dar niekas nepastebėjo, – paragino Melburnas.

Neptūnas nieko neatsakęs ištiesė priešais save ranką, jau ruošdamasis nematomumo burtui.

– Indespectus, – ramiai ištarė ir jo delne žybtelėjo švelni melsva šviesa, kuri kas akimirką vis plėtėsi, aplink juos sukurdama tarsi kupolą, o po to keletą kartų sublykčiojo ir išnyko.

– Tu tikras, kad suveikė? – jam nuleidus ranką pasiteiravo Tronheimas.

– Žinoma, tiesiog energija dabar nematoma. Kol būsite šalia manęs, tol niekas nematys ir jūsų. Gerai, kad pirmoji siena netoli vartų, tad pailsėti sustosime tik kartą.

Daugiau nekalbėdami jie nuskubėjo akmenimis grįstu keliu. Tokiu vėlu metu paprastų gyventojų čia nesimatė ir vaikščiojo beveik vien sargybiniai, bet įsibrovėlių ketveriukė nė vieno dėmesio nepatraukė, kas reiškė, kad burtas iš tiesų veikė. Ir nors viskas jau seniai buvo suplanuota, Neptūnas vis tiek nerimavo, nes galutinai pasislėpti nepavyks. Galbūt ir pavyktų, jei pašonėje turėtų Raveną, juk ji galėtų praeiti kiaurai sienas be susidūrimo su sargyba, tačiau dabar ji turėjo ir savų rūpesčių, tad jis nenorėjo ant jos pečių užkrauti naujų.