Demono vaikas (VIII dalis)

Dešimtas skyrius. Kelionės tikslas (2)

Sužinojusi, kad mama galbūt gyva, Ravena pusę nakties negalėjo sumerkti akių, vartėsi nuo vieno šono ant kito, o po to jau nebesistengdama sudėti bluosto tiesiog žiūrėjo pro langą į danguje tekantį mėnulį, kurio šviesa aiškiai apšvietė lovą. Ji nė nepajuto, kada užmigo, o prabudo tik išaušus rytui, kai už durų ėmė čiužėti neramūs žingsniai ir skambėti duslūs balsai. Mergaitė staigiai pašoko iš guolio, apsirengė ir išskubėjo pro duris, kur susidūrė su Goda, kaip tik einančia laiptų link.

– Kas čia per sujudimas? – paklausė ji. – Ar kas nors atsitiko?

– Tėtis pasakė, kad vakar pajuto energijos blyksnį, kuris priklauso Arelai, o ir minėjo, jog pajutai tą patį, tad bandys rasti būdą, kaip su ja susisiekti ir išsiaiškinti, kas iš tiesų čia vyksta, – džiūgavo mergaitė. – Galbūt dar ne viskas prarasta, galbūt tavo mama gyva ir galėsi su ja pasimatyti. Argi tai ne nuostabu?

– Žinoma, bet nenoriu džiaugtis iš anksto, juk dar niekas neaišku.

– Tiesiog būk pozityvesnė, tas blyksnis tikrai kažką reiškia. Be to, argi tu nepastebėjai?

– Nepastebėjau ko? – kilstelėjo antakį Ravena, nesuprasdama, ką ji turėjo omenyje.

– Mano tėtis padarys viską, kas įmanoma, kad tik ją išgelbėtų. Jis to niekada nesakė, bet jam patinka tavo mama.

– Iš ko taip nusprendei? – jos žandikaulis net atvipo iš nuostabos. – Negali būti.

– Nejaugi nė karto nepastebėjai, kaip jie elgiasi vienas su kitu? – Goda kikendama prisidengė ranka burną.

– Tiesą pasakius, niekada nemačiau jų kartu.

– Tikrai? Ak, tiesa, juk tada buvai Užmaršties pasaulyje, tačiau aš puikiai žinau, ką tą dieną mačiau. Jeigu nebūčiau atėjusi į kambarį, jie būtų pasibučiavę.

– Tu meluoji! – vis dar negalėjo patikėti Ravena.

– Jeigu nori, gali manimi netikėti, tik niekam apie tai nesakyk, gerai? Be to, tėtis labai apsidžiaugė, argi tai ne ženklas?

– Net nežinau, visa tai man taip keista... nors tai paaiškintų, kodėl mama taip liūdėjo, kai galvojo, jog Gordonas miręs. Bet tada tiesiog pamaniau, kad jie labai geri draugai, – nekaltai gūžtelėjo pečiais Ravena.

– Gerai, pasikalbėsime apie tai vėliau, Žina mūsų jau laukia apačioje, verčiau nedelskime.

Mergaitė daugiau nieko nesakiusi nusekė lipančią laiptais draugę, vis nesiliaudama galvoti apie tai, ką ji pasakė. Tiek laiko manė, kad mama neįstengs susirasti kito vyro, nes jos kelyje visada vaidensis Tasdaro niekšybės, bet jei Goda buvo teisi, ji dar turėjo šansą laimingai gyventi. Po tokių naujienų ji tik dar labiau troško nepasiduoti, ir ne tik dėl savo mamos gerovės, bet dabar ir dėl Gordono, juk jis taip pat nusipelnė mylėti ir būti mylimas, nors ankstesnioji žmona dėl neaiškių priežasčių jį paliko. Goda jautėsi be galo nusivylusi, kad taip ir neturėjo galimybės susipažinti su savo mama, tačiau galbūt buvo kita, kuri galėjo ją atstoti?

Apie tai mąstydama Ravena galiausiai pasiekė darbo kambarį, kur kaip įprastai savo supamojoje kėdėje sėdėjo Gordonas, o šalia jo stovėjo jaunoji žynė.

– Goda jau sakė, jog mėginsite rasti būdą, kaip susisiekti su mano mama, – tarė mergaitė, iš lėto eidama prie jų. – Bet ar išvis įmanoma tai padaryti?

– Logiškai pagalvojus, jeigu pajutome tik menką energijos blyksnį, tai gali reikšti, kad Tasdaras ir Aladoras bando ją paslėpti ir neleidžia naudotis galiomis, – Gordonas atsitiesė, nužvelgdamas visus kambaryje. – Pagal energetinį pėdsaką nustačiau, jog tuo metu Arela buvo Tamsos dimensijoje.