Demono vaikas (VIII dalis)

Devintas skyrius. Pražūtingas žingsnis (3)

Buvo jau labai vėlu, bet Gordonas į tai nekreipė dėmesio, nors normaliai sudėti bluosto negalėjo jau visą savaitę. Per tą laiką jis studijavo knygą apie Hiperkosminės erdvės tunelį, tačiau progresas buvo labai lėtas, nes pirmiau turėjo iššifruoti, ką reikia daryti, norint jį atverti. Žina, Goda ir Ravena juo pasikliovė labiausiai ir kiek įmanydamos prisidėjo, bet dabar ilsėjosi po sunkių darbų, tik jis vienas vis dar nemiegojo, mėgindamas išnaudoti visą įmanomą laiką. Tai jam padėjo ne tik greičiau siekti užsibrėžto tikslo, bet ir nebegalvoti apie tai, kas nutiko Arelai. Jei tik būtų numatęs tolimesnius Tasdaro veiksmus, jau gerokai prieš tai būtų apsaugojęs Šešėlių karalystės vartus stipresniais burtais, kad Aladoras neužleistų Juodosios miglos. Tada galbūt jam būtų pavykę rasti būdą, kaip ją išgelbėti, o dabar nieko nebeįstengė pakeisti.

Žinoma, pasiduoti jis nenorėjo, jei neturėjo progos padėti Arelai, bent jau ištrauks požemiuose kalinčią Rebeką. Žūtbūt privalėjo tai padaryti, juolab kai žinojo esantis jos tėvu. Negalėjo suklysti dar kartą ir prarasti dar vieną artimą žmogų. Nors Rebekos jis labai ir nepažinojo, nes ji taip ilgai kalėjo požemiuose, kad jie kalbėjosi vos porą kartų ir net neturėjo galimybės deramai susipažinti. O nuo to laiko, kai išsiaiškino visą tiesą, degė neapsakomu troškimu praleisti su ja daugiau laiko, sužinoti, ką ji mėgsta ir atėjus laikui perduoti Chrono laikrodį. Tik nebuvo tikras, ar kada nors galės jai pasakyti, koks juos sieja ryšys. Ir viskas tik dėl saugumo, kad Tasdaras neatkastų tiesos.

Pakėlęs galvą nuo knygos, Gordonas pažvelgė į tamsą už lango, kuriam laikui sustingdamas vienoje pozoje, po to atgniaužė kumštį, nukreipdamas akis į delne saugiai gulintį Azaros žiedą. Jau išvis nebežinojo, ką su juo daryti, juk Arela buvo vienintelė, kurios galią jis turėjo priimti, nes jos protėviai buvo dievai. Tačiau kaip dabar sustiprinti tą galią, kai ją ištiko šitoks likimas? Galbūt tai buvo ženklas, jog pranašystės ne visada išsipildo arba... Ne, papurtęs galvą jis sunkiai atsiduso. Tik mėgino griebtis paskutinio šiaudo. Arela negalėjo būti gyva, tik ne po to, kas jai nutiko, juk kažin, ar dar buvo kas nors blogesnio už tapimą šmėkla. Galbūt net geriau, kad ji nebesikankina, net jei jos sielos daugiau nebeįmanoma sugrąžinti. Kad ir kaip skaudu tai buvo, privalėjo pripažinti tiesą ir susitaikęs su mintimi, jog daugiau niekada nebematys savo mylimosios, gyventi toliau. Dabar reikėjo atlikti savo darbą, o ne verkšlenti dėl prarastos meilės, juk iš dalies ir pats buvo kaltas, kad tiek laiko jie praleido skirtingose pasaulio pusėse, atsiskyrę vienas nuo kito. Vietoj to galėjo kovoti, galėjo mėginti ją susigrąžinti.

Bet Gordonas buvo ne vienintelis, kuris bandė neprarasti vilties, kad Arelą dar įmanoma išgelbėti. Ravena ne be reikalo klausė jo apie šmėklas iš Šmėklų pelkės ir kaip jos ten atsidūrė, vis dar tikėdamasi už kažko užsikabinti. Deja, tikimybė ištrūkti iš Užmaršties pasaulio šmėklai buvo labai menka, net jei Arela nebūtų galutinai mirusi, greičiausiai jai net nebūtų pavykę. Be to, jei ir paspruktų, kur tada keliautų, neprisimindama savo praeities? O jei jos kūnas kažkokiu stebuklingu būdu liktų sveikas, nė vienas nežinotų, kaip ją grąžinti į gyvųjų pasaulį, nebent Fantazija. Bet ji niekada to nedarys, nes kištis į žmonių gyvenimo ciklą griežtai draudė taisyklės. Kita vertus, Arela buvo kilusi būtent iš jos ir Fantazija galėtų be vargo atkurti net kūną, tačiau ar tikrai jis turėtų rizikuoti ir prašyti jos tokio dalyko, kai jau ir taip žinojo atsakymą? Tai vėlgi buvo tik dar vienas šiaudas, už kurio bandė užsigriebti, nors nujautė, kaip tai beprasmiška. O tiek daug dar liko nepasakyta... Atrodė, norėtų pasimatyti su ja bent vieną vienintelį kartą, kad tik išsakytų visus savo jausmus, ką taip ilgai laikė savyje, atsiprašyti už visas padarytas klaidas.

Paslėpęs Azaros žiedą kelnių kišenėje, Gordonas vėl nukreipė žvilgsnį į knygą, deja, buvo jau per daug išsekęs, kad toliau kažko imtųsi. Turėjo pakilti ir eiti į lovą, bet vietoj to paniro į miegą įsikniaubęs į stalą. Prabudo tik išaušus rytui, purtomas už peties.